Jau tampa tradicija kasmetis klasikinio Indijos meno festivalis „Sursadhana”, be didžiųjų Lietuvos miestų aplankantis ir Kupiškį. Kaskart festivalis pažeria staigmenų, na, o šiemet jų net kelios. Kad ir šokio meno žvaigždė – klasikinio baleto, modernaus šokio ir klasikinio indų šokio virtuozasSooraj Subramaniam. Jo gyvenimo istorija geriausiai iliustruoja likimo viražais perpintas karjeros peripetijas. Įgijęs veterinaro specialybę, bet visuomet svajojęs šokti, galų gale Sooraj tik šiai svajonei ir pasišventė. Klasikinio baleto ir modernaus šokio mokęsis Australijoje, Jungtinėje karalystėje ir Belgijoje, šiandien Sooraj – laukiamas visose didžiosiose pasaulio scenose. Festivalis neįsivaizduojamas be jo įkvėpėjos ir sumanytojos – Kristinos Lunos. Tai vienintelė klasikinio indų šokio kathak ir odissi stilių atlikėja Lietuvoje. Beje, Kristina, remdamasi šių šokių technika, kuria ir originalias choreografines kompozicijas. Kristina atliko dinamišką ir emocionalią kompoziciją. Unikali indiškosios kultūros Lietuvoje kontekste ir Rajyashree Ramesh scenos meno ir šokio akademija, kuriai vadovauja Irina Kušelevič. Akademijos šokėjos Kupiškio scenoje atliko itin techniškai sudėtingą kathak stiliaus kompoziciją.
Šių metų „Sursadhanos” tema – Deivės. Moteriškasis pasaulio vitališkumo ir kūrybiškumo pradas ryškus tiek indiškoje, tiek baltiškoje kultūroje bei pasaulėžiūroje. Festivalio programoje matėme, kaip subtiliai persipina patys seniausi abiejų kultūrų ritmai ir dermės. Baltų tradicijai atstovo latvių folkloro grupė „Delve” (lokio letena), svečiai iš Kernavės – ansamblis „Medgrinda” ir kupiškėnės sutartinių giedotojos. Bene unikaliausias kultūrinis patyrimas, kurį padovanojo festivalis, tai- galimybė išgirsti gyvai giedamus senuosius indų šventraščius – vedas. Vedos buvo užrašytos specialia liturgine kalba-sanskritu. Buitinėje kalboje sanskritas nebuvo naudojamas. Šventraščių giedojimo tradicijoje svarbus ne tik tekstas, jo prasmės ar pasakojama istorija, bet ir ritmas, kuris yra griežtai nustatytas ir nekintantis ir šia prasme indiškoji kultūra labiausiai susišaukia su lietuviškų sutartinių tradicija, kur taip pat labai svarbus ritmas ir dermė, nes jeigu jo nebus, tai sutartinė nesuskambės. O jeigu nesuskambės sutartinė- tai bus pažeista ir pasaulio (kosmoso) dermė.
Keturių lietuvių vyrų grupė, kurioje vvienas – filosofas, antras – muzikologas, trečias – indologas, o ketvirtas – filologas jau keli metai gilinasi į sanskrito gelmes ir atlikimo techniką ir šiuo savo pomėgiu pirmą kartą pasidalino su kupiškėnais.
Tamsų ir žvarbų rudens metą visus atėjusius sušildė žaižaruojančiom spalvom ir atlikėjų nuoširdumu prisodrintas festivalis „Sursadhana”.
Nuoširdžiai dėkojame festivalio rėmėjams: asociacijai „Kupiškio kraštą keiskime kartu” ir verslininkui Mindaugui Venslavui bei latvių gidui po Kupiškį Kaziui Stančikui.
Vilijos Morkūnaitės, festivalio kuratorės Kupiškyje , informacija
Nuotraukos – Jovitos Ambrazaitytės
