Kai saulė sustoja aukščiausiame pakilimo taške – zenite ir stovi ten iki birželio 26 d. visais laikais lietuviai ir latviai šventė pačią gražiausią metų šventę – Rasas. Šventėme šįmet ir mes – kupiškėnai – birželio 25 d. ant Kupiškio piliakalnio, kaip žinia pernai šventėme Aistuvos Rąsą ant mitologinio Žirgokalnio Pajuodupės kaime. Šįmet rūpėjo prasmingai paminėti piliakalnių metus, tad ir persikėlėme ant gražiausio mūsų krašto kalno – strategiškai patogaus Kupiškio piliakalnio.
Siautėdamas vėjas nenorėjo leisti pastatyti apeiginių šventės vartų, tačiau prieš pat renginį, kaip kokioje pasakoje, jis staiga aprimo ir į šventę atėję pirmieji kupiškėnai bei mūsų svečiai iš Bauskės (Latvija) folklorinio ansamblio „Laukam pari“, draugiškai jau apvainikuotus ir išpuoštus žolynais vartus pastatėme. Tad pradėjome šventę prie vartų – eidami per juos prausėmės, šluostėmės lininiu rankšluosčiu, lydimi daudyčių gaudesio, kurias pakaitomis pūtė latvis Maris ir salamiestėnai – Giedrius ir Rokas. Apdainavome vartus dainomis ir sutartinėmis, apšokome žaidimais, rateliais.
Ramiai ir neskubėdami išėjome į pievas aplink piliakalnį kupoliauti. Kas pynėsi vainikus, kas rinko puokšteles iš septynių, devynių ar dvylikos žolynų, o po to ėjo burtis pas raganių – vaidilą Laimutį atvykusį iš Panevėžio, pasiryžusį kupiškėnams visą ateitį atskleisti ir iškloti.
Palabinome pilikalnį sugiedodami jam giesmių ir sutartinių, uždegę aukurą pagarbinome ugnelę, kurią vaidila pamaitino druska ir mums visiems leido tos druskos užpilti ant šventosios ugnelės tyliai sugalvotą norą mintijant.
Apdainavome ir apratavome Didžiąją Kupolę – augmenijos dvasią – prašydami mūsų norų išsipildymo. Gražia atrakcija tapo vainikėlių mėtymas ant Kupolės, pasirodo ne tik merginos, bet ir vaikinai didžiai troško išsiburti sau porą šiais ar bent jau artimiausiais metais.
Kokia gi šventė apsieitų be šokių ir žaidimų, o ypač Rasos? Tad ir prasidėjo linksmiausia ir nuotaikingiausia pramoga – šokiai. Ne bet kokie, tai lietuviški, savi folkloriniai šokiai. Iš tikrųjų tai mes jiems ruošėmės ir mokėme rajono mokyklų vaikus ir jaunimą. Šįmet įsitraukė į tokius edukacinius mokymus Salamiesčio, Antašavos ir Šepetos Almos Adamkienės pagrindinių mokyklų bei Kupiškio Povilo Matulionio progimnazijos ir Lauryno Stuokos – Gucevičiaus gimnazijos mokiniai ir jų šaunios mokytojos – Daiva Palionienė, Zita Lukoševičienė, Vaiva Mališauskienė, Asta Remeikienė ir Alma Pustovaitienė. Citata, iš šventėje dalyvavusio vaidilos Laimučio Vasilevičiaus atsiliepimų: „Kadangi šįmet dalyvavau net trijose Rasos šventėse manau, kad geriausia buvo pasiruošta Kupiškyje. Vyravo jaunatviška linksminimosi dvasia. Sudėtingus senovinius šokius šoko ir jaunimas, ir mokinukai, ir suaugusieji. Šokantieji vos sutilpo ant piliakalnio. Dauguma šventės dalyvių buvo pasirėdę tautiniais rūbais. Buvo atvažiavę net dievturiai dainininkai iš Latvijos ir Jaunimo Ramuviečiai iš Vilniaus, o besileidžianti Saulė nuvijo pradedantį krapnoti lietų. Patenkinti senukai nemokamai vaišinosi keptomis bulvėmis su keptais lašiniais. Aš irgi prisikirtau savaitei į priekį, ne iš godumo, bet iš skanumo. Kadangi nebuvo kioskelių, nesimatė ir pijokų. Nebuvo samdytų dainininkų, todėl dainavo visi, nebuvo žiūrovų – visi buvo dalyviai. Yra ko pasimokyti iš kaimynų kupiškėnų…“
Po šokių linksmybių, jau susikaupę, ėjome palydėti besileidžiančios Saulės. Tai sakraliausia šventės dalis, kuri nukelia toli, rodos taip toli, ten, kur dabar mūsų protėviai. Saulė leidosi ypatingai: pradžioje išlindo iš debesies tik truputį, o paskui, lydima dainų ir sutartinių – lietuviškų, latviškų ir net prūsiškų, pasirodė visame savo gražume ir – nusileido – trumpiausiam metuose savo poilsiui.
Užkūrėme laužą, berdami į ugnį gintaro dulkes sakėme linkėjimus vieni kitiems, dar padainavome ir ėjome žiūrėti Kupiškio ugnies žonglierių pasirodymo. Gražiai ir pagarbiai jaunimas šoko ugnies ratuose, lydimas plojimų ir ovacijų, šūksnių. Pasižiūrėti susirinko labai daug jaunimo ir kas maloniausia ir gerai nuteikė, tas, vėliau susirinkęs jaunimas neišsiskirstė, o paėmę fakelus, visi ėjome plukdyti vainikėlių mūsų Lavėnin – dabar jau į marias. Nusidriekė nuo mūsų piliakalnio link marių nuostabi ugnies vora – virtinė, kuri priminė kažkada, gal prieš 20 metų panašią kelionę Kernavėje per Rasas link Neries upės – su fakelais rankose keliavome vainikėlių plukdyti, tada dar daug jaunesni ir mažiau patyrę, viskuo besižavintys. Skambėjo vandens dainos ir sutartinės, jaunuoliai nusiavę batus, plukdė vainikėlius su degančiomis žvakelėmis ir be jų, tiek, kiek galėjo įbristi…
Kartais atrodo, kad Kernavės Rasos šventė, po 20 metų pasikartojo Kupiškyje, duokite dievai, kad ji neužgestų. Puoselėkime mūsų nuostabias ir nepakartojamas dvasines šventes, jos moko jaunimą patriotizmo ir pilietiškumo. Pamąstykime ir tai suvoksime, mes gi kupiškėnai, geri žmonas ir mūsų kelaliai tiesūs…
Kupiškio kultūros centro Etninės kultūros skyriaus darbuotojos nuoširdžiai dėkojame visiems „Aistuvos Rasos“ šventės rėmėjams ir pagalbininkams:
IĮ „Ramunės Pertauskienės naminė duona“;
Angelės Uzdrienės IĮ;
Kooperatyvui „Pieno puta“ Kupiškio skyriui;
Folkloro klubui „Kupkėmis“;
Folkloro ir paveldosaugos klubui „Jaunimo Ramuva“;
Vaidilai Laimučiui Vasilevičiui;
Regioninei Kupiškio televizijai „Kupiškėnų studija“;
Šiems asmenims:
Vilmai Ribakovienei;
Inesai Timukei;
Patricijai Jasiulionytei;
Reginai Baltrūnienei.
Alma Pustovaitienė, kultūros centro Etninės kultūros skyriaus vedėja, etnografė
