Pavasaris. Pats bundančios gamtos grožis. Sielą džiugina paukščių čiulbesys ir ore tvyrantis žydinčių medžių aromatas. Prisikėlimo džiaugsmo sklidinos mūsų širdys ir, atrodo, niekas nesutrikdys šios žmogaus ir pasaulio harmonijos… Deja, bet sielvartas ir kančia-neatsiejama mūsų egzistencijos dalis. Ta pati Ranka mums tiesia gyvybės ir mirties taurę, lygiai kaip ir Amžinojo Gyvenimo pažadą…
Oriai ir kantriai savąją lemtį išgyveno Kupiškio kultūros centro direktorius Rapolas Lukoševičius. Sunki liga tiesiog akyse siurbė jo gyvybės syvus, mes matėme, kaip jis geso ir niekuo negalėjome padėti… Silpo kūnas, bet stiprėjo dvasia. Anksčiau impulsyvus ir emocionalus –pamažu darėsi vis ramesnis, supratingesnis, atlaidesnis… Išmintingesnis. Kartais iki ašarų sujaudindavo Jo kalbos, kuriose švietėsi jau kita minčių giluma, kita logika, tarsi Jis jau atsakė sau į visus klausimus ir dabar tiesiog gyveno…
Sunku būtuoju laiku kalbėti apie žmogų, kurio visas gyvenimas buvo sklidinas energijos, kūrybos, darbų spartos. Paguodžia žinojimas, kad Jo atminimas bus gyvas artimųjų širdyse. Kolegą, bendradarbį, kolektyvo vadovą prisimins visi, kuriuos suvedė bendri darbai, idėjos ir svajonės.
Ne sava valia ateiname į šį pasaulį, ne sava valia ir paskutinį kartą atsidustame…
Nuoširdžiai užjaučiame velionio Rapolo Lukoševičiaus šeimą, artimuosius.
