Birželio 26 d. Kupiškio kultūros centro Adomynės padalinyje įvyko antroji Kupiškio etnografijos muziejus inicijuotos konferencijos „Vaižgantas – vaikščiojanti ir spinduliuojanti Aukštaitija“ dalis.
2019 m. LR Seimo nutarimu yra paskelbti Juozo Tumo-Vaižganto metais. Antrajai konferencijos daliai šios iškilios epochos asmenybės gerbėjai rinkosi mažojoje Lietuvos kultūros sostinėje – Adomynėje. Ir ne atsitiktinai. Šiemet Adomynė yra mažoji kultūros sostinė Panevėžio apskrityje ir yra visai šalia Juozo Tumo gimtinės Maleišių kaimo Anykščių rajone. Čia liepos mėnuo skirtas Vaižgantui: čia vyko respublikinis karpytojų pleneras „Vaižganto gyvenimo keliu“, Vaižganto skaitymai. Kupiškio KC Adomynės padalinyje (dvaro erdvėse) eksponuojama paroda iš Maironio lietuvių literatūros muziejaus ir Kupiškio etnografijos muziejaus fondų „Vaižgantas – epochos kultūros ženklas“.
Konferenciją pranešimu „Vaižgantas ir gimtinė“ pradėjo Svėdasų krašto Vaižganto muziejaus kraštotyrininkas Vytautas Bagdonas, kuris trumpai papasakojo apie kūrėjo gyvenimo ir kūrybos įprasminimą gimtinėje, pristatė Vaižgantiečių klubo „Pragiedrulys“ išleistas knygas „Tumų Juozuko vaikystės pasaka“, „Nusilenkime Vaižganto žemei“, „Vaižgantinių šviesa virš Malaišių“.
Šiaulių universiteto docentės daktarės Rūtos Kazlauskaitės pranešimo „Vaižganto kūrybos kalbos ypatumai“ klausytojai laukė su nekantrumu – lektorė labai rimtą temą sugebėjo pateikti žaismingai ir labai įdomiai bet kokiam klausytojui, ne tik kalbininkui.
Muziejininkas, kraštotyrininkas, tikras Anykščių enciklopedininkas, senas „Anykštos“ bendradarbis, keliolikos knygelių apie parapijų ir miestelių istorijas autorius, internetinių puslapių kūrėjas, geras dailininkas, parodų organizatorius, Gabrielės Petkevičaitės – Bitės medalio kavalierius, įvairių kultūros premijų laureatas, istorinės atminties žygių pėsčiomis, dviračiais, baidarėmis organizatorius, bažnytinių procesijų dalyvis, o jei reikia – laidotuvių giesmininkas ir kryžiaus nešėjas Raimondas Guobis pristatė pranešimą „Svajonių Lietuvos vizijos Vaižganto kūryboje“. Pagrindinis akcentas jame buvo Vaižganto teiginys, kad „Tėvynėje telpa visas pasaulis“, pasididžiavimas tuo, kad jis esąs paprastų žmonių vaikas, teigiantis, kad visa, ką parašęs, yra girdėjęs ir išgyvenęs tėviškėje.
Kupiškio etnografijos muziejaus direktorė Violeta Aleknienė pristatė eksponuojamą parodą „Vaižgantas – epochos kultūros ženklas“. Daugelis joje eksponuojamų nuotraukų yra pažįstamos ir matytos, atspindi įamžintas šios iškilios asmenybės gyvenimo akimirkas, pristatomi dokumentų, apdovanojimų, asmeninių daiktų atvaizdai.
Antrojoje – baigiamojoje – konferencijos dalyje visus pakiliai nuteikė literatūrinė – muzikinė kompozicija „Grožybė Lietuvos“ su Virginijos Kochanskytės skaitymais, Editos Zizaitės grojimu ir Giedrės Zeicaitės dainavimu. Nepaliko abejingų išraiškingai perteikti Vaižganto „Laiškai Klimams“, kuriuose akcentuojamos pačios didžiausios, Vaižganto nuomone, vertybės: meilė, atsidavimas šeimai, dvasinis grožis. Kadangi šiemet minime ir kompozitoriaus Juozo Naujalio, kuriam didžiausia vertybė irgi buvo Lietuva, 150 metų jubiliejų, raiškųjį žodį puikiai papildė dainininkės Giedrės Zeicaitės atliekamos kompozitoriaus aranžuotos liaudies dainos ir pianistės Editos Zizaitės grojamos Juozo Naujalio melodijos.
Vaižganto renginių ciklas sudarė galimybes jo dalyviams iš naujo atrasti rašytojo kūrybos perliukus, asmenybės iškilumą.
Adomynės kaimo bendruomenės pirmininkės Virginijos Pakalniškienės informacija
