Koks turtingas gimtasis Kupiškio kraštas ne tik savo dvasiniu bet ir materialiu, nekilnojamu kultūros paveldu. Piliakalniai, senkapiai ir pilkapiai, kalnai, kalneliai, kalvos, ežerai, upeliai ir šaltiniai, dubenėti ir kiti dideli ar mažesni akmenys, medžiai ir miškai, raistai, pievos ir laukai – legendomis ir padavimais, sakmėmis ar pasakojimais apipinti. Ir kiekvienas iš jų turi savąjį vardą, pavadinimą, kurį sugalvojo, pritaikė mūsų protėviai, akylai pastebėję to vietovardžio panašumą į kokį tai daiktą ar reiškinį, arba vadino taip, kaip girdėjo sekant sakmes, pasakojant padavimus ir legendas. Kaip ypatingai gražiai skamba: PIKTOBALĀ, RAGANYTĀ, DŪDKAPIS, MARGOKRIAUŠYS, VARSMALA, ŽIŪRA, GURGŽDŽIOKALNIS, RAMYVA, PATRAKĒ, INDUBAS, NAKTAKĒ ir daugybė kitų, vienas už kitą skambesnių, tikresnių, rodos tik tam vieninteliam tinkamiausių.
Kupiškio kultūros centro Etninės kultūros skyriaus klubo „Jaunimo Ramuva“ nariai, kaip įžangą į 2017-sius „Piliakalnių metus“, sumanė labai gražią ir prasmingą akciją – per 2016 metus aplankyti ir įprasminti žymesnius rajono mitologinius objektus – piliakalnius, kurių turime vienuolika, keturis mitologinius kalnus – DIJOKALNĮ, ŽIRGOKALNĮ, OŽIOKALNĮ ir GAIDŽIOKALNĮ, bei kt. kultūrines vertybes.
Į pirmąją išvyką susiruošėme gegužės 29 d. Kadangi rengiamės švęsti Rasos šventę ant ŽIRGOKALNIO, tad pirmasis ir buvo aplankytas šis mitologinis kalnas, kuris randasi Pajuodupės kaime (2 km. nuo Kupiškio važiuojant pro Aukštupėnus link Vėžionių), šalia teka JUODUPĖS upelė. Žirgokalnį gražiai yra aprašiusi poetė Uršulia Tamošiūnaičia, kilusi iš Pajuodupės: ištr. „Miesto lauki unt kalnalio, prė Mušteikio unt kelalio, motį žmonās daugal kartų tinoj lokstunt orklį sartų. Viseip soko, pyška, žvingia, žmonas noktį aiti vingia, Žirgokalnys yr jom vardas, no jo aina toksai skardas …“ Aiškiai matyti, kad poetė cituoja legendą apie šį mitologinį kalną. Iš naujo Žirgokalnį mes atradome tiktai šią žiemą ir nusprendėme rinkti, užrašyti visa, ką tik išgirsime apie šį kalną. Užkopę į kalną mes jį palabinome sutartine „Kalnuti rytato“, paaukojome virtą kiaušinį užkasdami jį į žemę, laužėme ir valgėme apeiginį pyragą ir aukojome jo kalnui.. Dar sudainavome pora dainų ir išvykome.
Sekantis piliakalnis į kurį nuvažiavome, tai MILŽINKAPIS Rudikų kaime (apie 8 km nuo Kupiškio važiuojant keliu iki Palėvenėlės (Alizavos sen.), ties Palėvenėle sukti į kairę ir važiuoti dar 3 km). Ant Milžinkapio 19 a. I pusėje buvo įrengtos Rudikų kaimo kapinės ir vadinamos Naujom kapinėm. 1910 m čia rastas monetų lobis kurį piemenys išsidalijo „gabaliukais“. Pagal legendą „Ant šio kalno gyveno Milžinas, o ant kito, už Pyvesos, jau Bakšėnų kaimo pusėje (dabar Bakšėnų piliakalnio) gyveno kitas Milžinas. Taigi Rudikų ir Bakšėnų milžinai per Pyvesos upę paduodavę vienas antram ranką ir pasikalbėdavę. Kai milžinai numirė, juos palaidoję ir supylę kalnus“ (pat. Juozas Petrulis gim. 1870 Rudikų k.) Milžinkapyje stovėjęs didelis akmuo, kuris jau veikiant pašventintoms kapinėms vis dar stovėjo. Kunigui paliepus iš to akmens buvo nukaltas antkapinis paminklas su 1863 m. data. Kapinaitėse yra keletas senųjų paminklų, tačiau datos mes negalėjome įžiūrėti.
Iš Milžinkapio važiavome brasta per PYVESOS upę ir pakilome į Bakšėnų kalną (čia užrašyta skudučių sutartinė „Bakšėnų untyta“). Ilgokai klaidžiojome, kol suradome BAKŠĖNŲ piliakalnį. Manau, kad pirmiausia atsidūrėme ant GŪDŽKAPIO, pagal padavimą „Tai žvyro kalvelė, kurioje kadaise buvo palaidotas gudas – arkliavagys“ Pagaliau suradome Bakšėnų piliakalnį, žmonės sako, kad jis kepurės formos. Piliakalnis apaugęs pieva, tik auga viena laukinė obelis. Audrius turėjo pasiėmęs žolei pjauti trimerį, todėl truputį apšienavo. O didysis džiaugsme, beieškant kur susikrauti aukurėlį, Paulius rado neįtikėtinai gražų, tiesiog įspūdingą akmenį, su laumės ženklu – penkiakampe žvaigžde! Akmuo visas įaugęs į žemę, tik truputį matėsi jo pats viršus. Puolėme valyti samanas ir aikčiodami susidėjome skaldytas balanas ir užsikūrėme ugnelę – palabinome senąjį (2 a.pr.m.e. – 2 m.e.a.) sėlių piliakalnį ir sugiedoję maldą ugnelei ir Bakšėnų milžinui paaukojome virtą kiaušinį bei apeiginio pyrago. Kadangi visai nebetoli randasi ir DIJOKALNIS, o šį kartą ant jo nevažiavome, tai sugiedojome čia ir „Dijūto kolnali“. Radome pirmųjų žemės uogų – žemuogių, mergaitės pynėsi vainikus „repetavo Rasos kupoliavimą“. Susidomėjęs mumis atėjo vietinis bakšėniškis Darius, buvęs mano mokinys, pasirodo, gyvenantis visai prie piliakalnio. Pabendravome. Kaip teigia J. Petrulis, aplinkui Bakšėnus ir Rudikus palei Pyvesos krantus išliko daugybė vietovardžių susijusių su mitologinėmis būtybėmis, senosiomis šventvietėmis. Kaip antai šventos vietos – laukai: PARKŪNDIEVĀ, RAMYVA, ATPILDA, KERŠTUVA (arba KARŠTUVA), o Pyvesos slėnys tarp abiejų piliakalnių MILŽINKAPIO ir BAKŠĖNŲ vadinama RAGANYTĀ, sako tenai „pavasarį iki vandens atšventinimo (iki Velykų) toje Pyvesos dalyje maudosi laumės ir raganos. Nuostabus tas slėnys – akiai nepakartojamas vaizdinys. Ir dar, Rudikų kaime J. Petrulis mini didžiulį keturkampį skrynios pavidalo akmenį, antra tiek įsirėžusį į žemę vadintą VĖLNIO SKRYNIA ir kitą akmenį LAUMAS LOVA. Žinoma, dabar jų jau nėra išlikę. Taip pat minimas ir ČIŪŽYNŲ senkapis.
Toliau važiavome pro naująsias ir senąsias Salamiesčio kapines, kurios senovėje buvo pagoniškomis vadintos, visai netoli teka VIJŪNYTĖS upelis, o iš kitos pusės Pyveson įteka ŽVIKĖS (sen, ugrofiniškas pav. JARŽVINKA) upelis, kuris beje teka ir pro mano tėviškę LAIČIŲ kaimą. Atvykome į Gyvakarus prie dubenėto akmens VĖLNIO PĀDA seniau vadintu BOBOS AKMO (šalia teka DUBJOSIOS upelis). Truputį pavalėme nuo akmenio samanas, paaukojome kiaušinį, apvaikščiojome šalia esančią labai seną ir dabar jau nebegyvenamą Skardžių sodybą su kryžmu namu (statytu 1891 m, 1901 m. buv. pirmoji Gyvakarų pradžios mokykla) ir nuostabia trijų dalių klėtim su prieklėčiu. Važiavome per l. seną ir didelį Gyvakarų kaimą ir pasiekėme Likalaukius. Taip, tai tuos pačius Likalaukius, kur užrašyta skudučių sutartinė „Likalaukių katā“.
Atvykome prie SYPSALĀS – LIKALAUKIŲ (dar vadintu UŽUVALKIO, ASTRAVŲ, ŠUNPAKAUŠIO) piliakalnio. Pagal padavimą „Kalnelis yra buvęs dvaras su gražiais rūmais, kuriuos sudaužė Perkūnas. Pasakojama, kad piliakalny yra užkastų pinigų. Juos daug kas matė degant. Iškasti niekam nepavykdavę – labai saugo vaiduokliai“ (pat. Veronika Petrulienė gim. 1867 m. Astravų k. užr. J. Petrulis). O gražiausiai apie SYPSALĮ rašo tai Uršulia Tamošiūnaičia, ištr. „Tarp ulyčių yr miškėlys, Likalaukių ti laukėlys, pabalāliai samanoti ir kelaliai akmanuoti. Ti važiuojunt rotai krotos ir purvynās daugal motos, o labiausia naktės laiki, ti vėtala labai klaiki. Bala klumpi, plačiai tvokso, samanotos kimsos riogso, kas tik aina, tai gundanas, soko, tinoj kad vaidanas… Šunpakaušy unt kalnalio, dažnai motos unt kelmalio, noktį sėdi šuva juodas, o jo galva kaip ir puodas… Gol pinigai ti senybas, kokių čėsų neteisybas? Susitorį aisma kostų, švėsioj noktį aplink brostų… Jau čia raikia susiprosti – nepadėjus nėr ko kosti…“ Oi, kad apdainuotas tas Likalaukių piliakalnis. Tai ir mes, sunešėme po akmenį nuo statoko Pyvesos kriaušio ir sukrovėme aukurėlį. Uždegėme ugnelę, paskaičiau U. Tamošiūnaičios poemą „Sypsalā“, paaukojome paskutinį kiaušinį. Netoli Sypsalas J. Elisonas mini dar ir kitą kalną vad. ŽVĖRINČIAUS KOLNAS prie VILKUPIO upelio. Dar ilgai ant jo stovėjęs medinis kryžius. O toliau, Maugarų kaime, krūmuose buvęs dubenėtas akmuo ROGANOS PĀDA. Pagal legendą „Skraidydavo ragana ant šluotos su nupjautom kojom, žmonės labai bijodavo ją pamatyt, susitikt“. Atsisveikinome su apdainuotąją Sypsala ir važiavome pas Daivą į sodybą kept kiaušinienės. Mitologinių objektų lankymo ciklą tęsime.
Kupiškio kultūros centro Etninės kultūros skyriaus vedėja, etnografė Alma Pustovaitienė
Nuotraukos: Vytis Zavackas
