Labai seniai troškau atgaivinti tikruosius vasaros saulėgrįžos papročius ir tradicijas, liaudies dainomis, sutartinėmis ir instrumentine muzika apipintus. Ne iš pirmo karto tai padaryti pavyko, tačiau iš antro – pavyko. Rašiau projektą Lietuvos Kultūros tarybai ir buvo gautas finansavimas. O paskatino tai padaryti, sakyčiau, iš naujo atrastas puikus mitologinis kalnas – Žirgokalnis, kuris randasi tik 2 km nuo Kupiškio, Pajuodupės kaime. Pirmiausia, tai tikrai patogi vieta privažiuoti, pats kalnas pakankamai nuožulnus, viršuje lygus, neapaugęs jokiais krūmais nei medžiais, kupiškietės poetės Uršulios Tamošiūnaičios tarmiškai apdainuotas, legendomis apipintas. Jau nuo kovo mėnesio, apvaikštinėję ir apžiūrėję šį kalną ir jo prieigas, susitarę su gerb. Zulonais (mat Žirgokalnis jų žemėje) ėmėme ruoštis Rasos šventei.
Nuo birželio 22 iki 27 dienos Saulutė leidžiasi vis tą pačią 22 val, tai ir buvo pasirinkta Rasos šventės diena – birželio 26, kada jau praūžusios visos krikščioniškosios Joninės. Pirmiausia, labai norėjosi pačią gražiausią metų šventę atšvęsti kažkaip neįprastai, na ypatingai. Todėl sumaniau pasikviesti svečių – bendraminčių ir draugų iš senųjų aisčių – baltų žemių: lietuvių, latvių ir prūsų palikuonis. Tad ir suieškojau ypatingai įdomią prūsų neofolkoro grupę iš Karaliaučiaus „Ramowe rikoito“ (Ramuvos šventykla). Taip pat pasikvietėme draugus – latvių folklorinį ansamblį „Liepu laipa“ (Jumprava, Jiekavpilio raj.), Panevėžio Romuviečius bei folklorinį ansamblį „Pulkelis“, taip pat visus žmones neabejingus mūsų tautų papročiams, apeigoms.
Su „Kupkėmio“ ir Jaunimo Ramuvos žmonėmis Žirgokalnį išpuošėme ypatingai: nusipynėme autentiškus Rasos Vartus, pasistatėme Didžiąją Kupolę, kad merginos turėtų kur vainikėlius mėtyti, susikrovėme Didžiulį Laužą, pastatėme trijų baltų tautų ženklus – ornamentuotas lietuvių, latvių ir prūsų Saules, kurias vėliau paaukojome mūsų Dievams – sudegindami.
Šventė prasidėjo: visi prausėmės ir ėjome per Rasos Vartus, be jokios skubos, ramiai juos apdainavome ir apšokome, tada ėjome kupoliauti ir pintis vainikus. Gražios Didžiosios Kupolės pagerbimo apeigos vyko ypatingai sakraliai, kadangi dainavome lietuviškas, latviškas ir prūsiškas dainas visi kartu, pritardami kanklių ir kuoklių muzika. Ta nuostabi latvių daina „Dod Dievini siltu sauli“ skambėjo kaip mantra mūsų tautų vienybei, pagarbai ir esybei. Krivis Laimutis visus kvietė prie Aukuro, kurį sukrovė Panevėžio romuviečiai iš atsivežtų savo laukų akmenų ir mums padovanojo. Čia vyko Kalno palabinimas ir Ugnies garbinimas. Po šios sakralios apeigos ėjome vaišintis kupiškėniška gira, keptomis bulvėmis su naminiu sviestu, bei kitais patiekalais. O krivis Laimutės iš surinktų žolynų puokštelių ir iš akmenėlių būrė mums ateitį.
Jau apie 21 val. Saulutei žymiai pakrypus vakarop, mums grojo liaudiška instrumentinė grupė ByTikZyz iš Vilniaus, o mes šokome, dūkome, kol atėjo laikas Saulutę palydėti.
Aukščiausias sielos pakylėjimas – Saulės palydėjimas – paskutinį kartą visame jos gražume šįmet. Ir tikrai, daugelis po šventės dalindamasis įspūdžiais pasakė – tai buvo šventės kulminacija, vakaro dainos, sutartinės, liejosi lietuviškai ir latviškai, kupiškėniškai ir panevėžietiškai iš dūšios ir iš širdies. Na o tada jau kūrėme Saulėgrįžos Laužą ir vėl šokome, linksminomės, o mums grojo „Pulkelis“ ir „Liepu laipa“. Atėjus 23 val. susėdome atsipūsti ir su nekantrumu laukėme prūsų grupės RAMOWE RIKOITO pasirodymo. Ta sakrali ir labai giliai į širdį sminganti muzika, panaudojant įvairius keistus garsus (įrašai) bei autentiškus varpelius, skambalėlius ir ragą, rodos apraudojo didingos prūsų tautos tragišką likimą, kvietė mus visus draugystei, vienybei, giliems apmąstymams. Keista, neįprasta ir įdomi dainų – giesmių harmonija nukėlė mus į brolių tautą ir labai stipriai jaudino, rodos susilieji su gamta, su protėviais – čia jau gyvenusiais prieš mus. Aplinkui žaibavo ir dundeno griaustinis, pakilo didelis vėjas, tačiau lietaus ant Žirgokalnio nei lašas nenukrito. O pagal legendą – „noktį lokstunt žirgo sarto“ neišvydome, tik ramiai kalno papėdėje ganėsi bėras arklys…
Truputį pabūgome artėjančios audros ir vainikėliai liko neplukdyti, Saulelės irgi nepasitikome, tačiau manome, kad tą padarysime kitąmet. Tegu AISTUVOS RASA tampa tradicija, galbūt ir Kupiškio jaunimas giluminiais, paprotiniais dalykais susidomės. Kaip kitą rytą , prieš išvažiuodamas pasakė Glabbis – prūsų grupės vadovas: „tokia Dvasios šventė galėtų būti pavyzdžiu ne tik Lietuvai, bet ir kitoms baltų tautoms, bendrijoms. Mes esame apvažiavę labai daug, matę daugybę įvairiausių švenčių ir susibūrimų, tačiau tokioje dvasingoje pabuvojome pirmą kartą“. Ir iš tikrųjų, tik susipažinus o buvo labai sunku skirtis, bet viskam yra pabaiga, nes RAMOWE RIKOITO kitą dieną jau ruošėsi koncertui Rygoje, latvių liaudies kultūros centro kvietimu. O į Kupiškį, kaip jie patys ir pasakė, labai labai dar norės atvažiuoti.
Nusiprauskime ryto rasa, dar pats laikas…
Etninės kultūros skyriaus vedėjos, etnografės Almos Pustovaitienės informacija
Nuotraukos: Vigita Žiūkaitė
