Gegužės 30 diena Kupiškio kultūros centre buvo labai istoriška. Į edukaciją „Senoji Lietuvos istorija“ rinkosi Kupiškio P. Matulionio progimnazijos trečiokai: 3 b ir 3 c klasių mokiniai. Jie dabar „kremta“ karčią mokslo šaknį apie baltų gentis, Lietuvos valstybės susikūrimą, senovės karžygius ir senuosius mūsų šalies valdovus, žodžiu, nemenkas iššūkis jaunoms galvoms. Jaunuosius lietuvaičius kultūros centro prieigose pasitiko edukacijos vedėja Kupiškio kultūros centro režisierė Vilija Morkūnaitė. Mušdama jaučio oda aptrauktą būgną, sukvietė visus į tikrą baltų genčių krivūlę. Pradžioje visi turėjo prisistatyti viduramžių papročiu – pasakyti savo vardą ir iš tėvo vardo sukurtą pavardę, kuri visiškai skiriasi nuo šiandien turimos pavardės. Buvo labai įdomu klausytis vaikų sugalvotų vardų. Kadangi kalbėjome apie 12–13 amžiaus Lietuvą, visi susirinkusieji turėjo susiskirstyti į „gentis“, pasirinkti savo „genties“ pavadinimą iš autentiškų baltų genčių vardų, susikurti genties herbą ir sugalvoti šūkį. Į krivūlę susirinko: aukštaičiai, sūduviai, prūsai, lietuviai, bartai, o vardus turėjo sukurti senųjų lietuviškų vardų pavyzdžiu: sugalvoti sudurtinį žodį, kaip Mindaugas ar Vytautas. Labai gražių vardų išgirdome, pavyzdžiui: Smiltgėlė, Liepnešė, Šunplunksnė, Mažapėdė, Mėtažolė, Karžygys, Vilkauogė, Pienplaukė, Lietsargys ir kiti. Kai jau visi žinojo, kas tokie yra ir kokiai genčiai priklauso, nėrėme į istoriją gilyn. Vaizdo medžiagos pagalba vaikai sužinojo daugiau istorinės informacijos ir faktų, kurią galėjo panaudoti spręsdami užduotis. Išrinkti „genčių“ sargai gavo po voką, kuriame buvo kūrybinės užduotys. Jei teisingo atsakymo nežinojo, galėjo jį „nusipirkti“ iš kitos „genties“ arba klausti senovės dievų patarimo, paaukodami auką (aukoms ir deryboms kiekviena „gentis“ gavo po dėžutę saldainių).
Rimtas išbandymas laukė „genčių“ vadų. Jie turėjo perskaityti istorinio mūšio aprašymą ir atspėti, kaip jis baigėsi ir kas laimėjo – lietuviai ar kryžiuočiai. Daugumos mūšių baigtis buvo įvardinta teisingai. „Genčių kriviai“ taip pat turėjo išlaikyti išbandymą. Edukacijos vedėja skaitė eiliuotą mįslę, o „kriviai“ turėjo užbaigti mintį ir pasakyti, apie kurį Didįjį Kunigaikštį ar valdovą kalbama („juodojoje dėžėje“ buvo paslėpti teisingi atsakymai). Edukacijos pabaigoje visi išmokome istorinę skaičiuotę, padedančią geriau atsiminti senovės valdovų vardus ir jų valdymo metų chronologiją. Tai tokie tie kraupieji viduramžiai.
