Folkloro ir senųjų amatų šventė „Baltų vienybės diena“ 2015

 

Kasmet, atėjus rugsėjo mėnesiui, sunerimus mintis skverbiasi atgal, į senuosius amžius, kada 1236 metais rugsėjo 22 dieną, susivienijusios aisčių (baltų) gentys laimėjo Saulės mūšį prieš aršius ir grobuoniškus germanus. Šįmet jau sukanka 779 metai, kada lietuviai ir latviai įrodė vienybę, o juk galybė ir yra vienybėje.

 

Jau aštuntąjį kartą nuo 2008 – tųjų, Kupiškio kultūros centro folklorinis ansamblis „Kupkėmis“ drauge su etnografijos muziejaus muziejininkais šventė folkloro ir senųjų amatų šventę „Baltų vienybės diena“ ant Kupiškio piliakalnio. Čia buvo įrengta amatų ir karinė – edukacinė stovykla, kur edukatoriai ir amatininkai iš organizacijos „Argostudio“, gyvosios istorijos klubo „Leitgiris“, Niūronių kaimo „Arklio muziejaus“, bei Panemunėlio ir Vabalninko, demonstravo senuosius amatus bei karybos veiksmus. Piliakalnio papėdėje virėme senovinę medžiotojų sriubą – bliauką. Išsikėlę visų trijų tautų – lietuvių, latvių ir prūsų vėliavas, šventę pradėjome ragų ir daudyčių sąšauka ant piliakalnio šlaitų.

 

Rudeninėj pusiausvyroj, dienai susilyginus su naktim, labai troškome atgauti darną ant kalno ir pajausti tą vienybę, prisimindami ir pagerbdami mūsų protėvius: lietuvius, žemaičius, lamatiečius, kuršius ir kurzemius, jotvingius, latgalius, ziemgalius ir žiemgalius, sėlius, aukštaičius, nadruvius, skalvius, varmius, bartus, sembus, galindus, notangėnus ir šios genties dvasios galiūną ir vadą Mantę (Herkų Mantą). Sakysitę nei notangėnų, nei kitų prūsų nebėra? Netiesa, jie tebėra, tebegyvena mumyse, mūsų širdyse, genuose, visoje mus supančioje gamtoje: kožname medelyje, akmenėlyje, kalnelyje. Tad pagerbdami jų atminimą ir sutvirtindami viso pasaulio baltų vienybę užkūrėme aukuro ugnį, tai darėme senoviniu būdu, trindami ir įpūsdami smaluotą medžių žievę ir tošį. Lietuviškai ir latviškai giedojome ugniai maldą, sukome sutartinių ratą.
Pakvietėme visus pasiklausyti kupiškėnų ir mūsų svečių, folklorinių ansamblių koncerto: „Zbitkų“ iš Povilo Matulionio progimnazijos, „Vijūnytės“ ir „Sodėlio“ iš Salamiesčio ir Alizavos pagrindinių mokyklų, savojo „Kupkėmio“, „Vieversėlio“ iš Šiaulių Saulėtekio gimnazijos, „Laukam Pāri“ iš Bauskės raj. Ceraukstes tautos namų, „Linago“ iš Kauno VDU ir „Pulkelio“ iš Panevėžio.

 

Jau prietemoje aukojome dievui Perkūnui šiaudinį „Atpirkimo ožį“ jį sudegindami ir dainuodami prūsiškai, latviškai ir lietuviškai. Tada užkūrėme didžiulį laužą, o aplink jį sustoję ratu stebėjome kupiškėnų – ugnies fakyrų – pasirodymą.

 

Jau visiškai sutemus, užsidegę žvakę nuo aukuro ugnies, užgesinome jį ir leidomės nuo kalno, važiavome į kultūros centrą, kur vakarojome pasidėkavodami vieni kitiems, kad pavyko susiburti ir sustiprinti baltų palikuonių vienybę.