Sutartinės, tai polifoninės giesmės, dainos, būdingos Šiaurės Rytų Lietuvai, sutampančios su Sėlos regionu Lietuvos žemėse. Šios giesmės yra savitos ir jos yra visos Lietuvos unikalus kultūrinis paveldas, įtrauktas į pasaulio nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąrašą UNESCO. Giedamos sutartinės būna dvejinės, trejinės, trejinės-keturiose, keturinės bei šokamosios.

Kupiškio krašte sutartines pirmasis užfiksavo suomių mokslininkas, tautosakininkas Aukusti Roberťo Niemí 1910 m. Jis keliavo ir užrašinėjo dainas po Antašavos, Šimonių, Alizavos, Salamiesčio, Vabalninko, Kupreliškio ir Papilio apylinkes. Jis rašė: „Čionykštės dainos, nuo kitų jau pažįstamų lietuviškų, gerokai skyrėsi savo grynumu ir pirmapradiškumu“. Tai pasakyta apie sutartines. Vėliau šis senųjų-unikaliųjų giesmių žanras kiek nunyko.

Sutartinių giedojimą Kupiškyje tarpukariu ir po II-jo pasaulinio karo ėmė atgaivinti kraštotyrininkės, seserys E. M. S. Glemžaitės, išmokusios iš savo mamos Onos Siminavičiūtės Glemžienės, kilusios iš Paketurių kaimo. Turime seserų Glemžaičių giedojimo įrašus. Apie 1987-sius sutartinių motyvus Puponių kaime užrašė Lina Totorytė Daukšienė ir pati ėmė jas giedoti su kitomis kupiškietėmis. 1995 m. susikūrus folkloro ansambliui „Kupkėmis“ vadovė Alma Totorytė Pustovaitienė, buvo imtasi sutartinių atgaivinimo ir jų giedojimo, kuris tęsiasi ir ligi šiolei. 2013 m. išleista kompaktinė DVD plokštelė „Kupiškio krošto sutartinas“.