KUPIŠKIO KULTŪROS CENTRO UNĖS BABICKAITĖS TEATRAS KVIEČIA Į SPEKTAKLIO ,,MANO ŠALIS YRA BRANGI MANO ŠIRDŽIAI“ PREMJERĄ
LAPKRIČIO 27 DIENĄ, 18 VAL., KUPIŠKIO KULTŪROS CENTRO DIDŽIOJI SALĖ
Spektaklis „Mano šalis yra brangi mano širdžiai“ (scenarijaus autorė ir spektaklio režisierė Nijolė Ratkienė) paremtas aktorės Uršulės Babickaitės-Graičiūnienės (Unės Baye, gimusios Kupiškio rajone Laukminiškių kaime (1897–1961) dienoraščių motyvais. Unė Babickaitė – viena ryškiausių ir spalvingiausių praėjusio šimtmečio lietuvių teatro asmenybių, aktorė ir režisierė, vaidinusi Holivudo filmuose, Niujorko, Vašingtono ir Paryžiaus scenose.
Unės rašytas dienoraštis, nuoširdus Unės Babickaitės-Graičiūnienės brolio Kazio Babicko anūko Mariaus Nario ir žmonos Dalios (JAV) bendravimas su Kupiškio kultūros centro Unės Babickaitės teatro nariais puoselėjant Unės atminimą tapo akstinu sukurti spektaklį. Žavi Unės pasaulėjauta, idealizmas. Jos dienoraščiai žavi pasaulėjauta ir idealizmu, regis, tiesiog prašėsi į sceną – ji mokėjo dramaturgo akimis žvelgti į aplinką – su autoironija, aistra, ilgesiu. Buvo nepaprastai gražios sielos asmenybė, ypač garbino, idealizavo teatrą. ,,Mano šalis yra brangi mano širdžiai“ ištarė Unė atsisakiusi priimti JAV pilietybę. Deja, grįžusios prieš karą į Lietuvą Unės nepripažino Lietuvos kritikai, ji beveik nebevaidino. Netrukus likimas pasisuko liūdna linkme – 1951 metais ji buvo ištremta į Sibirą, lageryje žuvo vyras, vėliau – vienatvės metai… Tačiau ji niekada neprarado vidinio švytėjimo… Sudėtingo likimo aktorė ir režisierė nuėjo kelią nuo Holivudo iki stalinistinių gulagų. Ištvėrusi pažeminimus, skurdą – nepalūžo, ,,neišbarstė“ po platųjį pasaulį šiltų atsiminimų apie tuos žmones, kurie formavo ją kaip asmenybę: B. Sruoga, Vytautas Graičiūnas, Unės mama Agota Graičiūnaitė Babickienė, broliai Kazys, Vytautas ir Petras, poetas Konstantinas Balmontas, prodiuseris Fiodoras Komisarževskis ir kt. Su ilgesiu Unė prisimena Kupiškio žmones, kuriuos pažinojo, bendravo, sėmėsi iš jų gyvenimo išminties.
Spektaklyje Unės prisiminimai vaizdų vaizdais atgyja Kuibyševo geležinkelio stotyje, grįžtant iš Sibiro tremties. Traukinio tenka laukti visą naktį… ,,Tai mano naujo gyvenimo traukinys. To gyvenimo, kurį su vyru Vytautu planavome: ateityje drauge dirbsime savo kraštui: tarpe 40 metų ir mirties, galėsim pašvęst savo gyvenimą, pasidalindami mokslu su mūsų lietuviais, pakelsim Lietuvos galvą tautų tarpe, visas jėgas sutelksime Tėvynei Lietuvai“ – prisiminimais į praeitį grįžta Unė. ,,Kodėl aš gimiau lietuvaite, alkstanti savo krašto, o visą gyvenimą ištrėmime“- užduoda klausimą spektaklio herojė, aktualizuodama šių dienų emigrantų dalią. Tarsi pats nenuspėjamas Unės likimas suteikia jai galimybę kreiptis į mus analizuojant negailestingą ir magišką teatro pasaulį, kuriame viskas trapu, laikina. Tik Gimtinė ir Tėvynė amžina. Lietuvos Valstybės atkūrimo šimtmečio šviesoje Unės Babickaitės žodžiai: ,,Sunkiausią akimirką reikia likti su savo tauta“ tarsi iš širdies gelmių sklindantis šauksmas šiandien išvykstantiems iš Lietuvos. Gal kada sugrįšite? Tikime tuo ir mes, kad Lietuva ,,neišsivaikščios“, kad talentai dirbs Lietuvai, kad Lietuva bus visiems lietuviams svetinga motina.
Unės vaidmenį spektaklyje atlieka Dalė Andrijauskienė, Alida Kacinauskienė, Linutė Malinauskaitė. Siužeto herojės prisiminimuose spektaklyje skamba aktoriaus Petro Venslovos, Unės Babickaitės teatro bičiulių Vytauto Knizikevičiaus, Vyčio Zavacko, Gedimino Virbicko bei teatro aktorių Sauliaus Ubonio, Rimvydo Kirstuko balsų įrašai. Ar išgirdo tauta Unės kvietimą likti drauge, susivienyti sunkiomis tautai akimirkomis, pamatysime spektaklyje.
Kupiškio kultūros centro režisierės Nijolės Ratkienės informacija
