Muzika tai – savotiška kultūra. Pažinti, suprasti ir širdimi ją pajusti geba tikrai ne kiekvienas. Garsaus vokiečių kompozitoriaus, Liudviko Van Bethoveno, žodžiais tariant: „Muzika turi įskelti ugnį vyro širdyje ir sukelti ašaras moters akyse“.
Susipažinti su muzikos pasauliu ir jos atsiradimu žmogaus gyvenime, kalbinome vieną žinomiausių lietuvių muzikos kūrėjų, atlikėjų, Lietuvos kompozitorių sąjungos narį – Laimį Vilkončių.
– Ar nuo vaikystės žinojote, kad užaugęs būsite tvirtai susietas su muzikos pasauliu? Galbūt norėjote būti kažkuo kitu?
Tikrai būdamas mažas nesvarsčiau apie muziko profesiją. Norėjau būti jūrininku arba tolimųjų reisų vairuotoju. Muzikinius genus greičiausiai paveldėjau iš tėvo Vytauto, profesionalaus muziko. Deja, jo netekau būdamas vos dvylikos. Jis žuvo autoavarijoje. Tačiau tuo laiku jau buvau pradėjęs lankyti „Ąžuoliuko“ chorą, iš jo išėjau įstodamas į vaikų muzikos mokyklą. Toliau mano gyvenimo „dvasios vadovas“ buvo „Ąžuoliuko“ įkūrėjas ir vadovas Hermanas Perelšteinas. Jo padrąsintas įstojau į Vilniaus konservatoriją, kur įgijau chorvedžio diplomą. Po to tas pats mano dvasios vadovas mane vos ne spirte prispyrė stoti mokytis kompozicijos. Ne tiek priešinausi tam, kiek neplanavau ir nemaniau, kad turiu reikalingus gebėjimus. O jau po studijų savo gyvenimo be muzikos kūrimo ir jos atlikimo neįsivaizdavau. Nors daug metų tam likdavo tik laisvalaikis, bet paklaustas, kas esu, pirmiausia atsakydavau – kompozitorius.
-Kompozitoriaus, muzikanto profesijoje svarbiau prigimtinis talentas ar nuoširdus, atkaklus darbas?
Neatsakysiu niekaip kitaip, nei teigia autoritetai: taip, reikia talento, tačiau be darbo vien tik talentas galiausiai išsenka. Panašiai kaip automobilyje: vienu akumuliatoriumi galima kažkiek nuvažiuoti, tačiau netoli.
– Ar širdžiai mielas pedagogo darbas?
Esu kilęs iš pedagogų giminės. Mano senelis buvo mokytojas ir mokyklos direktorius, mama baigė Vilniaus pedagoginį institutą ir visą gyvenimą dirbo pedagoge. Tėtis mokė moksleivius muzikos daugelyje mokyklų. Kažkada vaikystėje ir paauglystėje klausiamas, ar neketinu sekti senelio ir tėvų pėdomis, kažkaip labai jau kategoriškai atsakydavau: „Niekada“. Tačiau likimas susiklostė taip, kad jau daugiau nei 20 metų dėstau studentams. Ir šis darbas tikrai man patinka. Net prieš kelis metus atsisakydamas visų vadovavimo pareigų ir papildomai atsiradusį laisvą laiką ketindamas skirti kūrybai, neišsižadėjau dėstymo.
– Ar turite savo gyvenimo kredo? Jei taip, koks jis?
Ne, niekad neturėjau apsibrėžęs kokio nors gyvenimo kredo. Gyvenu savo žodžius bei poelgius vertindamas tam tikrais moralumo kriterijais. Galiu tik pridurti, jog kūryboje taip pat privalai būti visiškai sąžiningas. Bet koks dirbtinumas galiausiai atpažįstamas net pateiktas muzikinių garsų pavidalu.
– Ar esate prietaringas žmogus? (Pvz.: Jeigu važiuojant į koncertą juoda katė perbėgo kelią – nesiseks koncertuoti).
Ne, bent jau šia prasme prietaringas nesu. Juoda katė manęs nepaskatina pasukti kitu keliu.
– Ko gali tikėtis kupiškėnai ir miesto svečiai iš koncerto „Neregėtas Vilkončius“?
Pradėsiu tuo, kas mane sieja su Kupiškiu. Mano mama Silvija gimė ir užaugo Subačiuje. Jai Kupiškis buvo didesnė gyvenvietė, kur tėvai atsiveždavo apsipirkti, pasižmonėti, pasigrožėti. 1941 metais mano močiutę Domincelę Žiaunienę, iki šiol nežinia už ką, netikėtai sušaudė vokiečiai. Ji palaidota bendrame kape su keliomis dešimtimis karo pradžios sumaištyje taip pat nužudytų kupiškėnų. Kai jau truputį paūgėjau, mama atsivežė parodyti mano tik nuotraukose matytos močiutės kapą. Tada pirmąjį kartą buvau Kupiškyje. Koncertuoti čia atvykstu bene pirmąjį kartą. Programa „Neregėtas Vilkončius“ sudaryta tik iš mano kūrinių. Klausytojai išgirs įvairiausio stiliaus kompozicijų. Ir populiarųjį „Laivą“ Algimanto Baltakio žodžiais, ir gerai žinomas vaikiškas daineles Sigito Gedos eilėmis. „Neregėtu“ šį kartą prisistatau todėl, kad daugeliui klausytojų kai kurios mano kompozicijos bus netikėtos, negirdėtos ir neregėtos. Jie net neįtaria, kad kuriu ir tokią muziką. Scenoje man talkins Valstybinis choras „Vilnius“, diriguojamas Artūro Dambrausko ir Panevėžio muzikinio teatro orkestras, vadovaujamas Vidmanto Kapučinsko. Labai tikimės kad kupiškėnams mūsų koncertas patiks. Drąsiai sakau: „Ateikite – nepasigailėsite“.
Spalio 4 d. 18 val. Kupiškio kultūros centre vyks koncertas „Neregėtas Vilkončius“.
1-oje nuotraukoje: Kompozitorius L. Vilkončius, brolis Vilmantas ir mama (apie 1963 m.);
2-oje nuotraukoje: L. Vilkončiaus močiutė ir mama (1929 m.);
3-oje nuotraukoje: L. Vilkončiaus močiutė ir mama (1939 m.);
4-oje nuotraukoje: L. Vilkončius įamžintas miuziklo „Dievo vabalo kelionė“ metu;
5-oje nuotraukoje: L. Vilkončius vaikystėje (1954 m.)
6-oje nuotraukoje: L. Vilkončiaus vienas pirmųjų bandymų muzikuoti (1955 m.)
Kupiškio kultūros centro informacija
Nuotraukos iš asmeninio Laimio Vilkončiaus archyvo
