Šiemet minėsime 1991 –ųjų metų Sausio 13 dienos įvykių trisdešimtmetį. Nors praėjo jau trys dešimtmečiai, bet kasmet atmintinų įvykių istorija pasipildo naujais liudijimais, naujomis prisiminimų detalėmis. Ko gero, jau niekuomet nesuskaičiuosime visų žmonių, tąsyk Vilniuje gynusių svarbiausias Tautos ir Valstybės institucijas, nebeužrašysime visų liudijimų, nors turėtume tai padaryti kuo visuotiniau. Štai kad ir kupiškėniškoji Sausio įvykių istorija: viešojoje bibliotekoje saugomuose sąrašuose tik apie pustrečio šimto pavardžių, nors 1991 m. sausio 12 d. vakare į Vilnių išvažiavo žymiai didesnis skaičius. Iš pradžių niekam nerūpėjo visus suregistruoti, nes laukė svarbesni darbai – važiuoti, budėti, saugoti, tik prasidėjus kruviniems įvykiams imtasi surašinėti atvykusius, kad būtų galima susiorientuoti, ar visi gyvi liko.
Kas kitas, jei ne mes, išgyvenę Baisiąją Naktį, asmeniškai patyrę, girdėję, matę, kas ir kaip vyko – perduos autentišką istorijos pasakojimą jaunesnėms kartoms? MŪSŲ patirtis, MŪSŲ istorinių įvykių liudijimas prieš propagandą, melagienas, ciniškas manipuliacijas istoriniais faktais. Nes nėra šventesnės dienos naujausioje Nepriklausomos Lietuvos istorijoje, nei Sausio 13-oji, ištikusi mus tąsyk prieš tris dešimtmečius žvarbią žiemos naktį Vilniuje. Nepriklausomybės Akto (Kovo 11-osios) signataras Algirdas Patackas 2014 m. sausio įvykių minėjimo proga kalbėjęs Lietuvos Respublikos Seime retoriškai klausė: „Kas mes būtume be Sausio 13-sios? <…> Ir ar būtume išvis? <…>“