Skip to main content
Apžvalgos

Teatrališka skapiškėnų vasara

By 15 rugsėjo, 2016No Comments

Nors daugelis mūsų tikros vasaros tikriausiai nė nespėjo pajusti, Skapiškio teatralai gerų orų nelaukė. Prisidengę pozityvumo lietpalčiais ir šypsenų skėčiais jie spėjo aplankyti ne vieną Lietuvos (ir ne tik) kampelį ir ten pristatyti režisierės Vitos Vadoklytės šiluma ir rūpesčiu apgobtus spektaklius bei pasisemti kūrybinės išminties. Skapiškio teatrai vykdo tęstinį projektą „II teatrinė kelionė Aukštaitijos kultūros šviesuolių pėdomis“. Projektą remia Lietuvos kultūros taryba, taip pat Kunigo švietėjo Jono Katelės labdaros ir paramos fondas.

 Paskutinįjį pavasario savaitgalį Kupiškio kultūros centro Skapiškio padalinio teatras „Stebulė“ apsilankė dviejuose kaimyninių rajonų festivaliuose. Gegužės 28 d. antrąkart vykusiame „Mikrofestivalyje“ atšvęstas Rokiškio teatro gimtadienis. Gegužės 29 d. skapiškėnai apsilankė XV-ame tarptautiniame teatrų festivalyje „Tiltai“, vykusiame Paįstryje (Panevėžio r.). Abiejuose renginiuose suvaidintas Povilo Zulono, legendinių „Senovinių kupiškėnų vestuvių“ režisieriaus garbei skirtas spektaklis „Pasakoja kupiškėnai“. Aktorė Jurgita prisimena: „„Mikrofestivalyje“ vedantieji buvo patys teatralai, jie parodijavo Rokiškio politikus. Vaidinom labai įdomioje erdvėje lauke. Kadangi buvo susirinkę nelabai daug žmonių, ten buvo sudėlioti suoliukai ir padaryta mini scena. Teko joje talpintis. Paįstryje vaidinom klojime. Ričardas atlėkė paskutinę minutę iš Panevėžio, iš šaškių ar šachmatų turnyro. Atsivežė kelis kupiškėnus, kurie visai ne teatralai, turėjom daugiau žiūrovų. Gavosi visiška nesąmonė su garso įranga, ji pradėjo kažkokius garsus skleist, tai teko vaidinti be įgarsinimo. Kiek streso visiems privarė!“

Birželio 3-osios vakarą Anykščiuose skapiškėnai sukūrė ypatingą atmosferą. XXVIII-ojoje Klojimų teatrų krivūlėje parodytas susimąstyti verčiantis teatro „Stebulė“ naujausias spektaklis –  „Lietuvybės lopšys“, skirtas švietėjo, kunigo Jono Katelės 185-osioms gimimo metinėms paminėti. Pasak teatralės Vilmos, vaidinti sekėsi, viskas buvo gerai, tačiau „labiausiai šioje kelionėje įsiminė momentas, kai Vita atėjo ir pranešė, kad gavome finansavimą kelionei į Farerų salas. Valio!“

Birželio 8-ąją nors ir nedidelis, tačiau smagus ir energingas teatro „Ku-kū“ narių būrys išdundėjo į Troškūnuose vykusią XVI-ąją meno terapijos ir teatrinių improvizacijų kūrybinę stovyklą-festivalį „Troškimai“, kur buvo net penkias dienas. Stovykloje vyko įvairios žinomų Lietuvos menininkų pamokos, dirbtuvės, laboratorijos. „Ši stovykla paliko nuostabių įspūdžių, – teigia teatralė Auksė. – Važiavome susispaudę, oi, kiek juoko buvo. Stovyklos užsiėmimai – be proto įdomūs! Kalbėjom ir su sienom, bandėm jas sugriauti rėkdami. Vyko koncertai, dainavom, šokom, kvailiojom. Rytais visus miegus išbaidydavo teatrinės mankštos. Paskutinė diena buvo sunkiausia. Atsisveikindami visi verkė ir linkėjo kitais metais vėl susitikti.“

Birželio 18-oji Skapiškio teatrui „Stebulė“ buvo ypatinga. Minint 185-ąsias kunigo švietėjo  Jono Katelės gimimo metines, spektaklis „Lietuvybės lopšys“ rodytas Panemunėlyje – ten, kur kunigas praleido daugiau nei tris dešimtmečius, kur užgeso jo žvaigždė. Spektaklyje J. Katelės vaidmenį atliekantis Ričardas pasakoja: „Vaidinom labai unikalioj aplinkoj. Reikia pamatyti tą pastatą – apaugęs, apžėlęs, bet labai gražiai sutvarkytas. Langai su grotom, bet ten buvusi mokykla. Medinis nedidelis pastatas, bet naudotas kaip sporto salė, net krepšinio aikštelė padaryta. Nuvažiavom, pasiruošėm salę, užsikalėm langus su drobėm. Tada langai ne tik su grotomis, bet dar ir apkalti buvo. Suvaidinom gerai, nesuklydom. Per spektaklį skambinom tikrais bažnyčios varpais. Varpai  yra labai gražios vitražais puoštos bažnyčios, kurią pradėjo statyti kunigas J. Katelė. Manoma, kad toje mokykloje, kurioje vaidinom, tikrai vyko Katelės pamokos. Prieš mirtį jis paprašė, kad ta mokykla būtinai būtų išsaugota.“

Birželio 26 d. spektaklis „Lietuvybės lopšys“ suvaidintas Panevėžyje, tituliniuose Šventųjų Petro ir Pauliaus atlaiduose. Ši diena, anot teatro aktoriaus Žydrūno, buvo kupina įspūdžių: „Prieš važiuojant, 25 dieną, buvo labai negera nuojauta, nes pamačiau, kad Jurgita dar Sankt Peterburge, galvoju, spės ar nespės grįžt, bet Jurgita grįžo apie 6 ryto. Susikrovėm daiktus, skubėjom kuo anksčiau išvažiuot. Dar nespėjus išvažiuot iš miestelio ant tilto sugedo mus vežęs mokyklinis  autobusas. Tokia nuojauta visąlaik kuteno padus. Jurgita staigiai suorganizavo savo tėčio Jono Pakalnio ūkio  autobusėlį, aš gavau priekabą. Taip ir važiavom – Jurgita su savo mašina, Vaidas su autobusėliu ir aš savo automobiliu su priekaba. Lėkte visi. Per veidrodėlį vis žiūrėjau, ar neskraido dekoracijos, nes stogelį tokį padarėm. Nulėkėm gal 9.50, spektaklis 10 valandą. Staigiai išsikrovėm daiktus, visi šlapi. Atvaidinom šventoriuje. Žiūrovų – daugybė. Šeimininkai buvo labai vaišingi. Po vaidinimo grįžom nebeskubėdami. Ryte Vita skubėdama ant tilto įjungė savo automobilio  avarinį, atbuliniu įvažiavo į pieninės kiemą ir paliko mašiną. Grįžtam, Vita skambina – mašina neatsirakina, akumuliatorius nusėdęs. Su žmona nuvažiavom, tą mašiną bandom atrakint, Vaidas atvažiavo. Bandom ir pro šoną, ir stiklą laužt. Niekaip negalim atrakint. Vita ir rauda, ir juokas ima. Nuo pat ryto kvaila nuotaika kirbėjo. Anksčiau nei prieš vieną spektaklį tokios nuojautos nebuvo.“

Birželio 29 d.–liepos 3 d. jaunieji teatralai praleido Palangoje ir Kuršėnuose, kur vienuoliktąjį kartą vyko kūrybinė vaikų ir jaunimo stovykla „Svajoti, kurti, tobulėti… kartu“. Kuršėnų kultūros centro teatro „Ikaras“ organizuotoje stovykloje kartu su skapiškėnais dalyvavo kolektyvai iš Šiaulių rajono, Užvenčio, bendradarbiauta su Palangos senąja gimnazija. Keturias dienas ne tik poilsiavę, bet ir intensyviai dirbę teatro, muzikos ir šokio kūrybinėse laboratorijose  sukurptą rezultatą – spektaklį „Aš – baltas Niekelis“ – stovyklautojai pristatė Palangoje Rotondoje, o paskutiniąją dieną – ir Kuršėnuose.  Vitos Vadoklytės režisuotame spektaklyje – miuzikle vaidino, šoko, dainavo arti 70 aktorių! Visų ten buvusių skapiškėnų, tarp jų ir jaunojo aktoriaus Prano, atsiliepimai tik teigiami: „Labai patiko močiutės Irenos gamintas maistas, ypač blynai. Atsidėkodami jai padovanojome karolius iš gintaro. Palangoje deginomės, maudėmės, statėm smėlio pilis, smėlyje pavaizdavom teatro vėliavos kaukes. Aš buvau žurnalistas, kiti sunkiai darbavosi ir kūrė spektaklį. Labiausiai patiko stovyklos pabaiga, nes prisiminiau viską, ką veikėm, ir pradėjau gailėtis, kad jau išvažiuoju. Labai norėjau grįžti į tą pačią vietą ir taip pat pasijusti. Kai atėjo pabaiga, supratau, kad gali būti, jog aš niekada toj stovykloj ir nebebūsiu. Dėl to ir gailėjausi, nes prisiminiau viską, ką nuveikiau, ir buvo labai gera.“

Liepos 9–10 d. „Stebulė“ dalyvavo XXV-ojoje Klojimų teatrų krivūlėje Punske (Lenkija), kurioje suvaidino spektaklį „Lietuvybės lopšys“. Nors teatralams į atmintį visuomet įstringa mistiškas ežeras, režisierė Vita priduria: „Punske mes vaidinam j nuo 1999 metų. Beveik visi mūsų sukurti spektakliai yra ten parodyti. Šis ypatingai tiko ir patiko. Todėl, kad Punsko lietuviai ir dabar ten išgyvena tokį laikotarpį. Žmonės gyvena savo žemėse, bet jau Lenkijos Respublikoje. Susiduria su kalbos, papročių naikinimu. Po mūsų spektaklio labai daug kas verkė, žiūrovai atsistoję palaikė mus, plojo ir dėkojo, nes jiems tai labai artima. Mes Punske visada labai gerai jaučiamės, nes ten tikra nacionalinė lietuviška aplinka. Kartais pas mus žmonės mažiau kovoja už lietuvybę, o ten vyksta nuolatinis atkaklus lietuviškų papročių, tradicijų, lietuvių kalbos reikalingumo įrodinėjimas.“

Rugpjūčio 5 d. Stračniuose įamžinta „Senovinių kupiškėnų vestuvių“ filmavimo vieta. Sodyba, kurioje 1970-aisiais buvo užfiksuotos kupiškėniškos tradicijos, trumpam vėl atgijo. Skapiškėnai taip pat turėjo progą sudalyvauti neeilinėje šventėje ir savo spektakliu „Pasakoja kupiškėnai“ priminti žmonėms, kas buvo tas Povilas Zulonas, spektaklio apie kupiškėnų vestuvių papročius režisierius ir filmo „Senovinės kupiškėnų vestuvės“ aktorius. Teatralas Džiugas pamena: „Vaidinome lauke, buvo neįprasta, kai nesimato per projektorių rodomas filmas. Klėtelė, prie kurios  per „Senovines kupiškėnų vestuves“ korė piršlį, paliko labai didelį įspūdį. Man tai buvo premjera – pirmas kartas, kai šiame spektaklyje atlikau Povilo Zulono gimnazisto vaidmenį.“

Skapiškėnų vasaros sezonas pasibaigė jiems ne tik vaidinant, bet ir intensyviai dirbant bei šefuojant kolektyvus, kadangi rugpjūčio 19–21 dienomis Baltijos šalių mėgėjų teatrų festivalis „Baltijos rampa“ į Kupiškį sugužėjusio tarptautinio svečių būrio klausė: „Kur eini, teatre?“ Kasmet vis kitoje Baltijos šalyje vykstantis renginys šiais metais Kupiškyje įvyko visai neatsitiktinai – Lietuvos mėgėjų teatrų sąjunga (LMTS) šiemet švenčia gražų 25-ąjį jubiliejų, o  rugsėjo 10-ąją sukanka lygiai 50 metų nuo pirmojo „Senovinių kupiškėnų vestuvių“ spektaklio, kurį režisavo  Povilas Zulonas, pastatymo. Režisierė Vita Vadoklytė  pasiūlė festivalį „Baltijos rampa“ surengti Kupiškyje, įprasminant šias dvi Lietuvos ir Kupiškio kultūrai svarbias datas. Beje, Skapiškio teatras „Stebulė“ jau 20 metų priklauso Lietuvos mėgėjų teatro sąjungai, o režisierė Vita Vadoklytė, kuri su meile ir atsidavimu darbuojasi Kupiškio krašte, jau keletą metų yra LMTS tarybos narė.

Šventė prasidėjo eitynėmis nuo Kupiškio bažnyčios iki Kupiškio kultūros centro. Lydimos Klaipėdos teatralų smuiku plėšiamų melodijų ir dainų, žygiavo oficialios LMTS ir Latvijos delegacijos, teatralai, plevėsavo Baltijos šalių trispalvės. Atidarymo metu tramdydami festivalio simbolį – žirgelį – ant scenos žodį tarė Kupiškio rajono savivaldybės meras Dainius Bardauskas, LR Seimo nariai Aleksandras Zeltinis ir Sergejus Jovaiša, kuris, beje, atvyko kiek pavėlavęs, nes, nė nepagalvojęs, kad festivalis gali vykti kur kitur,  pirmiausia nuvyko į Skapiškį.

Atiduodami garbę „Senovinėms kupiškėnų vestuvėms“ ir skelbdami festivalio pradžią, pirmieji vaidino skapiškėnai. Savo spektakliu „Pasakoja kupiškėnai“ jie žiūrovus supažindino ne tik su režisieriaus Povilo Zulono gyvenimo istorija, bet ir su vestuvių papročiais. Taip „Baltijos rampa“ pamažu virto didelėmis kupiškėniškomis vestuvėmis, kuriose kiekvienas spektaklis buvo tarsi didžiulė ir kūrybinga vestuvinė dovana nuo Klaipėdos universiteto Menų akademijos teatro katedros vaidybos studentų, Jūrmalos (Latvija), Jonavos rajono savivaldybės, Vilde (Estija), Anykščių kultūros centro teatrų. Atsidėkodami šventės šeimininkai teatralams dovanojo senovinių vestuvių simbolius – sodus ir karvojus. Šeštadienio vakarą įvykusiu uždarymu festivalis nesibaigė. Sekmadienį renginio svečiai apsilankė Adomo Petrausko muziejuje Uoginiuose, kur ne tik dalyvavo įdomioje ekskursijoje, bet ir kepė mielinius pakišuolius, ragavo šlamokų, vaišinosi Skapiškio teatralų ant laužo virta sriuba.

Visą vasarą skapiškėnai entuziastingai skleidė žinią apie save ir apie savo vertybes. Jie ne tik keliavo, ne tik vaidino. Jie rado laiko jaukiai ir šeimyniškai paminėti svarbias datas, nė sekundės nepamiršo, kad „Stebulės“ ąžuolas Jonas Uziela, šiemet atšventęs 95-ąjį jubiliejų, ko gero, yra vyriausias ne tik Kupiškio rajono, ne tik Lietuvos, bet ir visų Baltijos šalių mėgėjų teatrų aktorius. Šie trys mėnesiai į teatrą atnešė dar daugiau patirties, pasitikėjimo vieni kitais, sutvirtino gražią ir smagią teatrinę šeimą. Per „Baltijos rampą“ užduotas klausimas puikiai atspindi teatralų gyvenimą. Kurgi teatras eina? Jis visą vasarą žygiavo kartu su skapiškėnais. Skapiškėnai drąsiai ėjo kartu su juo. Ėjo ir šnekėjosi. Su žiūrovu, su žmogum, su kiekvienu iš mūsų. Apie meilę, šeimą, vertybes. Apie tai, kas rūpi. Apie tai, kas skauda ir skaudina, kas svarbu. Apie tai, apie ką nori šnekėti ir apie ką būtina šnekėti. Susimąstau ir tyliai jo paties paklausiu: „Quo vadis, theatrum?“ („Kur eini, teatre?“). O jis šypsodamasis atsako: „Vado tecum. Per aspera ad astra.“ (Einu su tavimi. Per sunkumus – į žvaigždes).

Elena Pakalnytė

Kupiškio KC Skapiškio padalinio informacija

kkc

Author kkc

More posts by kkc
Eiti prie turinio