
Aš jau nepakeliu minčių apie tave! Kaip obelis, apsunkusi nuo vaisių, Užlaužiu tragiškai nusvirusias rankas, O tu sakai: „Stovėk, kaip stovi laisvė!“. Tai uždaryk mane, Tėvyne, savyje, Kaip giesmę gerklėje mirtis uždaro, Taip, kaip uždaro vakarą naktis, O tu man atsakai: „Aš – tavo laisvė!“. O nesibaigianti kelionė į tave! Jau kaip akmuo šalikelėj suklupęs Aš pilku vakaru lyg samanom…