Kai kurios legendos gimsta iš istorijos. Kitos – iš vaizduotės.
Skapiškėnų sugalvoto konkurso „Alko vaidilučių legenda“ tikslas – žadinti kūrybiškumą, puoselėti kultūrinę tapatybę ir skatinti pažinti Lietuvos miestelių praeitį.
Kraštiečiams tokią unikalią užduotį pasiūlęs Kupiškio KC Skapiškio padalinys iki rugsėjo 12 d. laukė originalių kūrybos darbų. Iš jų specialiai suburta komisija atrinko keturias įspūdingiausias legendas ir pasiūlė geriausią išrinkti internetinio balsavimo būdu.
Konkurso nugalėtojas – daugiausia visuomenės balsų surinkusios legendos autorius – bus paskelbtas ir apdovanotas spalio 29 d. renginio „Vėlinių pasakos“ metu.
Konkursui atrinktos legendos apie Skapiškio (Mituvos) Alko vaidilutes:
Nr. 1
Seniai, kai Mituvos ežero bangos dar buvo gilios ir tamsios kaip naktis, jo viduryje stūksojo paslaptinga Alko sala. Ji buvo apaugusi šimtamečiais ąžuolais, kurių viršūnės rėmė patį dangų, o šaknys gėrė giluminį žemės vandenį. Šioje saloje, paslėptos nuo pašalinių akių, gyveno Alko vaidilutės – krivio išminties palaimintos mergelės, pasižadėjusios saugoti šventąją ugnį ir protėvių ramybę. Vyriausioji iš jų buvo Mildutė. Sakydavo, kad jos balsas galėjęs nuraminti net didžiausią ežero audrą, o akys matė tai, kas paslėpta po vandeniu. Vaidilutės saloje kūreno aukuro ugnį, nešė aukas dievui Perkūnui ir sekė senąsias giesmes, kurios saugojo Skapiškio žemes nuo piktųjų dvasių ir svetimšalių genčių. Vieną rudenį, kai ežerą apgaubė tiršti, balti rūkai, prie Alko salos priartėjo tamsūs klastingo priešo laivai. Užpuolikai norėjo užgesinti šventąją ugnį, iškirsti ąžuolus ir pavergti vaidilutes, kad atimtų iš krašto jo dvasinę jėgą. Pamatęs pavojų, salos krivis sušuko vaidilutėms:– Saugokite ugnį, mergelės! Jei užges aukuras – užges ir mūsų laisvė! Mildutė ir kitos vaidilutės susikibo rankomis aplink liepsnojantį aukurą ir pradėjo giedoti paskutinę, pačią stipriausią giesmę žemės motinai Žemynai. Kai priešo kariai išlipo į krantą ir pakėlė kardus, žemė po jų kojomis pradėjo drebėti. Iš ežero gelmių pakilo galingas tauras, o aplink aukurą pakilo toks karštis, kad priešai negalėjo žengti nė žingsnio. Tačiau rūkas buvo per tirštas, o priešų – per daug. Matydama, kad ugnies išgelbėti nepavyks, Mildutė puolė ant kelių ir paprašė dievų stebuklo. Tą pačią akimirką, kai pirmojo užpuoliko ranka palietė šventuosius akmenis, aukuro ugnis šovė tiesiai į dangų, o vaidilutės pavirto grakščiomis, baltomis gervėmis. Jos pakilo virš rūko, klykdamos liūdnais balsais, ir nuskrido virš Mituvos ežero, nusinešdamos šventosios ugnies kibirkštis savo snapuose.
Priešai saloje nerado nieko – tik pelenus ir akmenis. Jie iš baimės pabėgo, o Alko sala liko tuščia ir rami. Tačiau skapiškėnai pasakoja, kad vaidilutės niekur neišnyko. Kiekvieną pavasarį į Alko salą sugrįžta gervės. Jos šoka mistinius šokius aplink senąją aukuro vietą, o ramiais vasaros vakarais, kai virš ežero pakyla rūkas, galima išgirsti tylų, mergelių giedojimą primenantį bangų šlamėjimą. Žmonės tiki: kol saloje lankosi gervės, tol gyva ir senoji Skapiškio dvasia.
Nr. 2
Tai buvo gūdi senovė, dar prieš viduramžių laikus. Vėsiai alsavo tamsi, gūdi naktis, aplinkui sklandė jonvabaliai, net spengė tyla. Medžių šakos nenorėjo praleisti besiskverbiančios mėnulio šviesos. Samanotoje miško proskynoje, tarp eglių, dūbsojo apvalių akmenų krūva, dauguma jų jau buvo pajuodavę, apanglėję. Viduryje jų audringai plaikstėsi negailestinga liepsna, pasirengusi supleškinti bet ką – švenčiausia gamtos stichija pagonių tikėjime.
Kad ugnis neįsibujotų, ją prižiūrėjo trys vaidilutės, kiekvieną dieną po vieną, pakaitomis. Šiąnakt kūrenti ugnį buvo jaunos vaidilutės, vardu Mituva, eilė. Ji neturėjo daug patirties ir buvo nedrąsaus būdo, dažnai nerangi, todėl ją lydėjo vyresnės ir išmintingesnės vaidilutės Milda bei Austėja. Jos nepasitikėjo Mituvos veiksmais, todėl neprileido jos eiti vienos. Mituva jautėsi dar nejaukiau, akylai stebima vyresnių merginų, bet uoliai žarstė žarijas, pridėjo pernelyg daug nudžiūvusių šakų bei primetė malkų ir nepastebėjo, kaip prižarstė jų ir už aukuro ribų.
Ugnis įsibujojo dar stipriau, liepsna pailgėjo į viršų ir vos neužlipo už akmenų ribų. Visos trys merginos aiktelėjo, bet manė, jog tai geras ženklas, todėl tęsė maldas bei giesmes. Staiga šalia stovėti darėsi vis karščiau, spragsėjo žarijos. Vaidilutės jau pradėjo nerimauti. Milda su Austėja užpylė ugnį kibiru vandens, bet tai nepadėjo jos numalšinti.
Tuo tarpu toje vietoje, požemyje, po aukuru, plytėjo mirusiųjų karalystė, kurią sergėjo požemių ir mirusiųjų dievas Patulas. Jis vaikštinėjo po savo karaliją ir skaičiavo vėles. Jos tuo tarpu įsisiautė ir pradėjo lakioti nepaprastu greičiu, visomis kryptimis. Patulas pats pradėjo smarkiai prakaituoti ir kaisti. Visame požemyje buvo juntamas neįprastas karštis. Viso to priežastis buvo įsismarkavusi šventoji ugnis, kuri svilino žemę virš požemio.
Dievas labai įsirūstino ir degė įniršiu. Jis žinojo, kad tokį karštį galėjo sukelti tik netinkamai kūrenamas aukuras dėl žmogaus kaltės. Jis nežinojo, kas tas asmuo, jam tai nė motais – jis nubaus bet kurį už tai, kad sutrikdė jo karaliją. Jis pajudino didžiulius požemio riedulius staigiu stūmiu, ir aukuro vietoje nuvilnijo staigi žemės drebėjimo banga.
Aukuro ugnis pradėjo rūkti ir gesti, akmenų krūva išsibarstė aplinkui. Visos vaidilutės išsilakstė kas kur, tik Mituva liko stovėti prie buvusio aukuro lyg įbesta, nejudėdama, nes jautėsi be galo kalta ir nusprendė pasilikti bei atlyginti už savo poelgį. Žemė perskilo toje vietoje ir daugiau niekas nematė vargšės Mituvos.
Austėja ir Milda ryte suprato, kad kažkas baisaus nutiko, kai Mituva neparsirado namo. Jos kreipėsi į pagrindinį savo krivį Vaišvydą. Jis puikiai išmanė visus dievus ir, išgirdęs merginų pasakojimą, suprato, kad tai būta dievo bausmės, bet turėjo tuo įsitikinti pats.
Ankstų rytą jis pats nuėjo į reikiamą vietą, apžiūrėjo padarinius ir matė, kaip duobė palaipsniui prisipildo vandens. Didieji rieduliai, kuriuos stūmė Patulas, iškilo į paviršių, apaugo samanomis ir medžiais bei suformavo dvi salas.
Vaišvydui buvo gaila vaidilutės, bet jis žinojo, kad tai buvo supykdyto dievo bausmė jai. Jis papasakojo apylinkių žmonėms apie įvykį. Daug kas ėjo ir žiūrėjo į besiformuojantį ežerą, vis sakydavo: „Mituva, Mituva…“ Jie gedėjo vaidilutės, todėl taip ir prigijo pavadinimas – visi jau nejučia ežerą vadino jos vardu.
Žmonės žinojo, kad anksčiau čia buvo aukuras, aukų vieta, vadinama alku, todėl salas imta vadinti Didžiuoju ir Mažuoju Alkais. Vėliau žmonės dar ant jų kūrendavo aukurus, taip išsaugodami šios vietos šventumą ir prisiminimą apie vaidilutę Mituvą.
Nr. 3
Sklinda kalbos, kad senąjame Skapiškio kaime gyveno keturios seserys vaidilutės : Milda, Rūta, Austė ir Vila. Visos jos buvo vienodos, bet tuo pačiu skirtingos. Kaimo žmonės kreipdavosi į merginas visais gyvenimiškais atvejais, nuo mažiausio įbrežimo iki meilės burtų. Tačiau taip pat jų ir bijodavo, nes esą, užsitraukus jų rūstybę, buvo galima tiesiog išgaruoti nuo žemės paviršiaus. Visas seseris, žmonės dažnai pastebėdavo prie Skapiškio ežero arba Alko salose. Jos ten nuplaukdavo maža valtele, gabendamos alkanams dievams aukas.
Vyriausioji sesuo Milda buvo atsakinga už visą miestelio ugnį, ji didžiojo Alko Amžinosios aukuro ugnies saugotoja. Milda buvo atsakinga, kad kaime niekada neužgestų šeimos židiniai, kad ugnis nepasiglemžtų vargšų žmonių turto ir kaime nekiltų gaisrai.
Antroji sesuo – Rūta, saugojo vandenį ir likimus. Rūta buvo atsakinga, kad žmonės nežaistų su savo likimu ir taip pat neterštų tyrojo Skapiškio vandens. Ji sugebėdavo vandens galia išvalyti žmones nuo pykčio, negandų ir apsaugoti jų likimus. Taip pat kuždėdama stebuklingus žodelius galėdavo užterštą ir užkeiktą vandenį paversti tyru. Kiekviena mergelė, kuri Alko salos vandeniu nusiplaudavo veidą, gaudavo apsaugą nuo kerų, ligų ir tamsiųjų jėgų. Pasakojama, kad net ir vėliasniais laikais, kai apylinkėse siausdavo sunkumai ar maras, Skapiškis stebuklingai išlikdavo nepaliestas.
Trečioji sesuo Austė buvo žolynų, gėlynų ir gijimo puoselėtoja. Sesuo, kas naktį į Skapiškio ežerą įmesdavo po smulkų pienės žiedą ir sukalbėdavo gijimo užkeikimus. Skapiškėnai pastebėjo, kad paragavus po sunkios darbo dienos užburto vandens su pienės žiedu jie akimirksiu atgaudavo jėgas, o nuplautos žaizdos užgydavo per vieną naktį. Taip Austės prižiūrimi augalai ne tik vešėjo, bet ir davė daug vaisių. Net ir šalčiausią žiemą obuoliai buvo skaniausi kaip vidurvasarį.
Jauniasnioji sesuo Vila, kaip žmonės kalba, buvo pažadėta stebuklingajam Skapiškio Alko salos žveriui – Didingąjam Taurui. Mergina buvo Didžiojo varpo saugotoja. Esą tas varpas sukvietęs visas pasaulio vaidilutes ir burtininkus į dižiają Skapiškio alko salą per šventojo Lauryno dieną – rugpjūčio menėsį per apvalioją menulio fazę.
Metai bėgo, o keturių seserų vaidilučių – Mildos, Rūtos, Austės ir Vilos – globojamas Skapiškis klėstėjo taip tarsi laikas ir nelaimės būtų jį tiesiog aplenkiantys šešėliai. Kaimo žmonės kasdien dėkojo seserims, tačiau artėjant Šventojo Lauryno dienai, ore tvyrojo ypatinga beveik elektrinė magiška įtampa. Artėjo pilnatis.
Tai buvo naktis, kai jauniasnioji sesuo Vila turėjo įvykdyti savo didžiąją prievolę ir pašaukti visus pasaulio išminčius, vaidilutes bei burtininkus į Alko salą. Ežero vanduo rugpjūčio naktį tapo lyg veidrodis, atpspindintis tūkstančius žvaigždžių. Sutemus, seserys susirinko prie didžiojo Alko aukuro. Milda įskėlė Amžinąją ugnį, kurios liepsnos šokis šiąnakt buvo itin galingas, nusidažęs ryškiai mėlyna spalva. Rūta giliais rankų mojais išjudino vandenį, kurdama aplink salą apsauginį miglos žiedą, o Austė išbarstė po salos žolynus ypatingų, tik per pilnatį žydinčių paparčių ir pienes primenančių švidinčių žiedų dulkeles. Salą apgaubė saldus, gydantis medaus ir šventųjų dūmų kvapas.
Galiausiai priėjo Vila. Ji atsistojo prie Didžiojo varpo, kurio bronzinis paviršius buvo išraižytas senaisiais baltų ženklais. Mergina giliai įkvėpė, paėmė sunkią ąžuolinę šerdį ir smogė į varpą. Būūūūūmmmmmm… Galingas, skaidrus garsas nuvilnijo per Skapiškio ežerą, perskrodė ošiančias girias ir nuskambėjo tolyn per visą žemę. Su kiekvienu varpo dūžiu iš ežero gelmių kilti pradėjo Didingasis Tauras – šventasis Alko salos žvėris, kurio ragai švietė gryna sidabro šviesa. Vila buvusi ne tik varpo saugotoja, bet ir vienintelė, gebanti susišnekėti su šiuo stebuklinguoju žvėrimi. Šią naktį žvėris atnešdavo Vilai giliausių ežero verpetų paslaptis ir senųjų laikų išmintį.
Nespėjo aidas nutolti, kai iš tamsos ėmė skleistis stebuklai: iš visų pasaulio kampų prie Skapiškio ežero kranto ėmė rinktis paslaptingieji svečiai. Vieni atplaukė be triukšmo slystančiomis laivėmis, kiti atkeliavo per miglotus tiltus, treti atvyko sunaikintais Skapiškio traukinio bėgiais. Tai buvo viso pasaulio išminčiai ir burtininkai, atvykę prisipildyti Skapiškio amžinosios ugnies šviesos, išsigydyti žaizdų Austės žolynais ir išsivalyti sielų Rūtos užburtu vandeniu. Šventė truko iki pat pirmųjų gaidžių. Šią naktį atvykę išminčiai, burtininkai ir vaidilutės rinkdavosi ne valdžios ar kerų ieškoti, o pasisemti meilės, harmonijos ir gilaus ryšio su gamta. Išplaukę iš salos jie parsiveždavo į namus po vieną švytintį ežero akmenuką, kuris ištisus metus saugodavo jų namus nuo bet kokio pykčio. Žmonės pasakoja, kad būtent tą naktį Didingasis Tauras padovanojo Vilai ir jos seserimis amžinosios sargybos dovaną. Nuo tos nakties, net kai pačios seserys išnyko iš žmonių regėjimo lauko, jų dvasia ir galia liko įsipynusi į Skapiškio ežero bangas, Alko salos ažuolus ir kiekvieną danguje žypsinčią žvaigždę.
Ir šiandien, jei Šventojo Lauryno naktį per rugpjūčio pilnatį atvyksi prie Skapiškio ežero ir tyliai įsiklausysi į nendrių šliūžavimą, vėjyje išgirsi švelnų varpo skambesį – tai Vila vis dar šaukia pasaulio šviesą į šventąją Alko salą. Vietiniai gyventojai iki šiol teigia, jei pilnaties naktį nusiplausi veidą ežero vandieniu ir paliesi senąjį salos ąžuolą, pajusi Rūtos vandens ramumą, Austės žolynų sveikatą, Mildos ugnies šilumą ir Vilos saugomą vidinę ramybę. Seserys niekur neišėjo – jos tiesiog tapo pačia Skapiškio gamta.
Nr. 4
Sakoma, kad seniai, kai Skapiškio vardas dar nebuvo užrašytas nė vienoje knygoje, o žmogus mokėjo suprasti miško tylą ir vandens ženklus, Mituvos ežeras buvo gerokai didesnis negu dabar. Jo viduryje iš vandens kilo dvi salos – Didysis Alkas ir Mažasis Alkas. Tačiau žmonės jas vadino kitaip – Motinos ir Mergelės salomis. Į jas nebuvo einama medžioti, kirsti medžių ar ieškoti naudos. Seni žmonės sakydavo: ten žemė prisimena daugiau, negu žmogui duota žinoti.
Didžiajame Alke ruseno šventoji ugnis. Ją saugojo moterys, kurias aplinkinių gyvenviečių žmonės vadino Mituvos vaidilutėmis. Niekas nežinojo, kiek jų buvo. Vieni sakė – trys, kiti – septynios, o seniausi pasakojimai tvirtino, kad jų skaičius nuolat keisdavosi, nes vaidilute nebuvo tampama visam gyvenimui. Ja būdavo pašaukiama. Kartą per metus, trumpiausią vasaros naktį, moterys susirinkdavo Mituvos pakrantėje. Atėjusios tylėdavo, nusirišdavo skaras, paleisdavo plaukus ir basomis įbrisdavo į ežerą.
Vaidilutės tikėjo, kad moteris savyje nešiojasi tą pačią galią kaip žemė – gebėjimą priimti, išauginti, paleisti ir vėl atgimti. Todėl jų šventovėje nebuvo stabų. Buvo tik vanduo, ugnis, akmuo ir grūdas. Vanduo priminė, kad visa keičiasi. Ugnis – kad visa gali būti perkeista. Akmuo saugojo tai, ką žmogus pamiršta. O grūdas savyje nešiojo paslaptį, kurios vaidilutės niekada neaiškino: tam, kad pradėtų naują gyvybę, jis pirmiausia turėjo būti atiduotas tamsai.
Per apeigas vaidilutės berdavo grūdus ant įkaitusių akmenų. Dalis jų sudegdavo, dalis likdavo pajuodę, bet vis dar išlaikę savo formą. Kai kuriuos moterys parsinešdavo namo. Juos laikydavo atskirai nuo kitų sėklų, nesėdavo ir nevalgydavo – tik perduodavo savo dukroms. Kodėl, ilgainiui niekas nebežinojo. Tačiau dar ilgai aplink Mituvą buvo galima rasti namų, kuriuose tarp motinos paliktų daiktų gulėjo vienas juodas grūdas.
Vaidilutės saugojo ne tik ugnį. Pas jas ateidavo moterys tada, kai jų gyvenime kažkas pasikeisdavo taip, kad nebebuvo galima grįžti į tai, kas buvo. Ateidavo jaunos merginos, moterys prieš gimdymą, tos, kurios vaiko laukė veltui, motinos, išleidžiančios savo vaikus į gyvenimą, našlės ir senolės, pajutusios, kad jų pačių gyvenimo ratas artėja prie pabaigos. Į Alką jos atvykdavo ne ieškoti pranašystės. Buvo tikima, kad svetimo likimo žinoti negalima. Vaidilutės mokė tylėti tol, kol tai, ko žmogus ieško pasaulyje, pradeda kalbėti jo paties viduje. Todėl moterys kartais grįždavo iš salos ne gavusios atsakymą, o praradusios klausimą. Ir tai buvo laikoma didesne dovana.
Jauniausia iš vaidilučių buvo mergina, kurią vadino Mita. Apie ją išliko daugiausia pasakojimų, nors nė vienas nepasako, iš kur ji atėjo. Mita retai sėdėdavo prie ugnies – ją traukė ežeras. Ji galėdavo ilgai stovėti vandenyje iki kelių, nejudėdama, tarytum klausytųsi kažko, kas skamba labai giliai po jo paviršiumi. Po tokių naktų kartais dar prieš aušrą paruošdavo vietą prie ugnies, ir tą pačią dieną iš tolimo Mituvos kranto atplaukdavo moteris, kurios niekas saloje dar nebuvo matęs. Todėl imta manyti, kad Mita iš vandens gebėjo atpažinti tas, kurias Alkas šaukė.
Tačiau buvo viena vieta, kurios net ji ilgai vengė – Mažasis Alkas. Didžiajame Alke degė ugnis, rinkdavosi moterys, buvo beriami grūdai ir saugomi seni papročiai. Mažajame, regis, nevyko nieko. Bent dieną. Tačiau kartais bemėnulėmis naktimis virš jo pasirodydavo blyški šviesa. Ji nebuvo panaši į ugnį – nevirpėjo nuo vėjo, nedūmijo, negeso. Atrodydavo, lyg pati sala trumpam būtų prisiminusi kažką, kas joje kadaise buvo. Vaidilutės apie Mažąjį Alką nekalbėjo. Ir Mita neklausė. Kol pradėjo sapnuoti.
Devynias naktis iš eilės jai kartojosi tas pats sapnas. Didžiajame Alke buvo užgesusi ugnis, o aplink pajuodusius akmenis stovėjo moterys. Šimtai moterų. Tarp jų buvo tų, kurios jau seniai ilsėjosi žemėje, ir tų, kurios dar tik kada nors turėjo gimti. Mergaitės, motinos, senolės. Jų veidai skyrėsi, bet rankos buvo ištiestos taip pat, ir kiekvienos delne gulėjo po vieną juodą grūdą. Tik Mitos delnai buvo tušti. O kitapus vandens, Mažajame Alke, degė balta šviesa.
Devintąją naktį Mita pabudo dar prieš aušrą ir viena nuplaukė į Mažąjį Alką. Sugrįžo saulei tekant. Jos plaukai buvo šlapi, prie basų pėdų prilipusi juoda žemė, o rankose ji laikė mažą molinį indą. Kas jame buvo, niekas nepamatė. Tą pačią dieną Didžiojo Alko ugnis pirmą kartą pradėjo gesti. Vaidilutės jos nebekurstė.
Vis dėlto žinia pasklido. Niekas vėliau negalėjo prisiminti, kas ją perdavė, tačiau vieną vakarą prie Mituvos pradėjo rinktis moterys. Jos ėjo iš skirtingų pusių – jaunos ir senos, tos, kurios po širdimi nešiojo naują gyvybę, ir tos, kurioms jos gimdymo paslaptis jau buvo likusi toli už nugaros. Atėjo turinčios dukterų ir tos, kurios jų niekada neturės. Kai kurios atsivedė mažas mergaites. Kiekviena nešėsi grūdų.
Iki sutemų Didysis Alkas buvo pilnas moterų. Tą naktį ugnis degė paskutinį kartą. Ant įkaitusių akmenų byrėjo grūdai, seni moliniai indai vienas po kito buvo dedami į liepsną, ant akmenų liejamas Mituvos vanduo virto garais. Netrukus visa sala paskendo baltame rūke. Nuo kranto nebuvo matyti žmonių – tik ugnis. Iki vidurnakčio ji liepsnojo aukštai, paskui ėmė slūgti ir dar prieš aušrą užgeso.
Ryte saloje nebuvo nė vienos vaidilutės. Neliko ir Mitos. Žmonės rado pajuodusius akmenis, pelenus, sudužusių molinių indų šukes ir ugnyje suanglėjusius grūdus. Tačiau niekas nerado mažojo indo, kurį Mita buvo parsinešusi iš kitos salos. Tą rytą Mituvos vanduo buvo neįprastai ramus. Tarp Didžiojo ir Mažojo Alkų gulėjo rūko juosta, kuri nei sklaidėsi, nei judėjo. Saulei pakilus, Mažojo Alko pakrantėje trumpam pasirodė moters siluetas. Ar tai buvo Mita, niekas negalėjo pasakyti. Po akimirkos rūkas ją paslėpė.
Po tos nakties Alko ugnis nebebuvo įžiebta. Tačiau kai kurie papročiai išliko. Gimus mergaitei, motina kartais tarp jos daiktų paslėpdavo grūdą. Prieš pirmąją sėją moterys saują javų berdavo į žemę tylėdamos. Prieš gimdymą nusiplaudavo rankas vandeniu, o lydėdamos mirštančią moterį pirmiausia nuplaudavo jas ir jai. Ilgainiui niekas nebežinojo kodėl. Niekas šių papročių nebelaikė vaidilučių apeigomis. Jie tiesiog buvo – kaip būna dalykai, kuriuos moteris matė darančią savo motiną, ši – savo motiną, ir vieną dieną pati pakartoja nė nežinodama, iš kur atėjo tas judesys.
Bėgo šimtmečiai. Mituva traukėsi, vandens vietoje atsirado žemė, keitėsi žmonės, kalba ir tikėjimai. Vaidilutės virto legenda, o legenda – vos keliomis jos nuotrupomis. Tačiau Didysis Alkas išsaugojo tai, ko neišsaugojo žmonių atmintis. Po daugelio amžių jo žemėje buvo rasta suanglėjusių grūdų, didelių aprūkusių akmenų ir lipdytos keramikos šukių. Tarsi žemė būtų išlaikiusi paskutinės nakties likučius tada, kai žmonės jau seniai buvo pamiršę, ką jie reiškia.
Tik Mažasis Alkas savo atsakymo neatidavė. Todėl niekas nežino, ką tą naktį jame rado Mita ir kas buvo mažajame moliniame inde, kurį ji parsinešė į Didįjį Alką.
Sakoma, kad yra naktų, kai Mituva tampa visiškai lygi – be bangos, be vėjo, be nė vieno vandens rato. Tokiomis naktimis moteris, ilgiau pastovėjusi prie ežero, kartais pajunta keistą pažįstamumo jausmą. Ne tokį, tarsi būtų čia jau buvusi. Gilesnį. Tarsi prisimintų vietą, kurioje pati niekada negyveno. Kartais po to sapne pasirodo moterų rankos – jaunos, raukšlėtos, visai mažos. Jos nieko neduoda ir nieko neprašo, tik perduoda viena kitai kažką, ko sapne neįmanoma įžiūrėti. O pabudus lieka jausmas, kad tai buvo labai svarbu.
Senosios moterys apie tokius sapnus nekalbėdavo. Tik sakydavo, kad ne visa atmintis žmogui ateina iš jo paties gyvenimo. Gal todėl Mitos istorija taip ir neturi pabaigos. Didysis Alkas savo paslapties dalį atidavė žemei – jo akmenis galima paliesti, šukes paimti į rankas, suanglėjusius grūdus suskaičiuoti.
Mažasis Alkas neatidavė nieko.
Ir iki šiol nežinoma, kuriame jų buvo saugoma tikroji vaidilučių paslaptis.
