Apžvalgos

Pavasario Lygė – ant Aluotų-Druskių piliakalnio

By 23 kovo, 2021 No Comments

Gražieji Kupiškio krašto piliakalniai, legendomis ir padavimais apipinti, stovi ir laukia, kada gi tie kupiškėnai atsigodis, kada  juos pasieks, o pasiekę – užlips ir grožėsis, nepaprastai įspūdingais vaizdais, pajaus čia jau gyvenusių prieš tūkstančius metų protėvių dvasią, kalendorines ar kitas svarbias mūsų šaliai šventes ims ant jų švęsti. Bet ne visi mūsų piliakalniai tokie žavūs, kaip iš tikrųjų turėtų būti. Galime džiaugtis Kupiškio ir Stirniškių piliakalniais, kurie sutvarkyti ir iki šių dienų prižiūrimi, Gaigalių piliakalniu ir šalia esančiu mitologiniu Gaidžiokalniu, tai vis darbščių ir neabejingų mūsų paveldui žmonių nuopelnas.

 O šį kartą susirūpinome Aluotų-Druskių piliakalniu, kuris randasi Šimonių girios pakraštyje, Iženos upelio dešiniajame krašte, pasiekiams keliu Kupiškis – Utena, pasukus į dešinę pirmu lauko keliuku prie Druskių kaimo pietvakarių kryptimi. Privažiavus pamiškėje sodybą reikia važiuoti dar apie 0,5 km mišku. Labai gaila, bet jokių nuorodų į archeologinį paminklą nėra. Bet norintys ir susidomėję – visada suranda. Mums, keletui neabejingų savo krašto paveldui žmonių, kelią parodė paveldosaugininkas Vytis Zavackas. Pagal padavimą Aluotų piliakalnį esą supylę žuvadai – švedų kareiviai. Žvalgomuosius archeologinius tyrimus 1998 m. čia vykdė archeologas A. Girininkas, kuris pastebėjo, kad čia yra nemažai skaldytų akmenų, tarp kurių buvo rastas titnaginis atkraštinis kirvis, pagamintas iš masyvios nuoskalos. Taip pat buvo rasta puodų šukių. Tačiau išsamesni tyrinėjimai Aluotų piliakalnyje nebuvo vykdomi.

Miške piliakalnio iš toli nepamatysi, nors jis yra tikrai aukštas, tai vienas aukščiausių Lietuvoje piliakalnių, kurio statūs šlaitai siekia 20-22 metrus aukščio. Visas apaugęs daugiausia spygliuočiais medžiais, kiti jų nudžiūvę, nuvirtę, priaugę visokių menkaverčių krūmų. Pačiame viršuje esančią ovalią aikštelę juosia net 3 apsauginiai pylimai ir grioviai. Mūsų tikslas – sutvarkyti piliakalnio aikštelę, aplink juosiančius pylimus ir griovius, išpjaunant nudžiūvusius ir nuvirtusius medžius, menkaverčius krūmus. Nes, kaip apibūdino archeologas Vykintas Vaitkevičius, beje čia buvęs ne vieną kartą, „tai nuostabaus grožio sėlių piliakalnis, o kad jis atsivertų žmogaus akiai savo didingumu, unikalumu, susirūpinkite, kupiškėnai“. Tai ir susirūpinome, per patį Pavasario Lygiadienį. Iš Kupiškio važiavome aštuoniese: Vytis, Audrius, Marius, Paulius, Aurimas, Neringa, Alma, Povilas. Atvyko talkininkai ir iš Rokiškio: kupiškietė Eglė su savo sūnum Vincu ir rokiškėnas Rimas su dukrele Milda ir sūnumis. Užkopus į piliakalnį reikėjo dar gerokai atsidusti, o tada užsikūrėme ugnelę, palabinome kalną sutartine „Dijūta, kolnali“ ir ugnelei giesmelę sugiedojome. Sutarėme, tvarkome pirmiausia pačią aikštelę… suūžė „varnelės“, kurių turėjome bent 3, genėjome nuo eglių nudžiūvusias šakas, vilkome jas ir kitus pasausėlius žemyn ir krovėme į krūvas. Rytiniame piliakalnio šlaite Eglė parodė akmenį, kuris buvo tarsi įsmigęs į kalno šoną, tada ėmėme tvarkyti akmenio aplinką… ir taip geras 4 valandas darbavomės. Talkos metu ne tik valėme kalną bet sugebėjo Rimas net stalą padirbti, o Audrius pripjovė iš nugriuvusios eglės kaladžių atsisėsti. Kokia talka be patalkio, susidėjome ant naujo stalo visa ką turėjome atsinešę.. Oi, kaip skanu gamtoj valgyti, rodos visa dūmais kvepia ir mes užsidūmoję apie ateities talkas, mąstėme. O jų čia dar reikės ir ne vienos. Sudainavę dainą „Ainam, sasutas, ainam namolio“ patraukėme atgal per girią namų link.

Kupiškio kultūros centro Etninės kultūros skyriaus informacija

kkc

Author kkc

More posts by kkc

Leave a Reply