Apžvalgos

Folkloro ir senųjų amatų šventė „Baltų vienybės diena“

By 14 lapkričio, 2012 21 gegužės, 2016 No Comments

Praėjo šimtai metų, kaip užgeso šventoji Nadruvos ugnis, praėjo šimtai metų nuo tų dienų, kada didysis prūsų vadas notangėnas Mantė (Herkus Mantas) didvyriškai kovėsi su kalavijuočiais ir žuvo už savo Tėvynę. Kaip rašoma istoriniuose metraščiuose, tada trūko vienybės tarp baltų genčių.

O mes, lietuviai, patys buvę trečiojo brolio kailyje, mindomi ir niekinami, kuklūs, tačiau išmintingi, net du šimtmečius atlaikę kryžiuočių antpuolius, po savo šiaudine pastoge kūrenę ir išlaikę židiny amžintąją ugnį: seną žodingąją kalbą, papročius, dainas, padavimus ir legendas, neužmiršom didingų prūsų genčių – sembų, notangėnų, bartų, varmių, galindų, pagudėnų, pamedėnų.

Pirmoji susivienijusių baltų genčių pergalė prieš germanų ordas, tai Saulės mūšis – 1236-aisiais metais, kada „Lietuviai su medžiais galiausiai juos išmušė“ primena mums seną ir ligi sielos gelmių teisingą patarlę „Galybė vienybėje“.

Likome dvi baltų tautos, ar vieningos tautos ir ką gi darome, kad siektume tos vienybės? Taip, darome. Pribrendome ir ėmėme mąstyti, šį tą veikti.

2000-aisiais metais Lietuvos ir Latvijos Seimams paskelbus Saulės mūšio dieną rugsėjo 22 Baltų vienybės diena, daug kur Lietuvoje bei Latvijoje imta šią dieną paminėti, švęsti.

 
 
2008-aisiais rugsėjo 22 d. Kupiškio kultūros centro folklorinio ansamblio „Kupkėmis“ žmonės drauge su etnografijos muziejininkais, ėmėsi organizuoti ir švęsti folkloro ir senųjų amatų šventę „Baltų vienybės diena“ ant Kupiškio piliakalnio.
 
 
Jau penkeri metai iš eilės tęsiama tradicija į šventę pasikviesti folklorinių ansamblių iš įvairių Lietuvos regionų ir būtinai iš Latvijos.
 
 
 
 
Iškėlę visų trijų baltų tautų – Lietuvos, Latvijos ir Prūsijos vėliavas giedame sutartines, dainuojame, šokame, žaidžiame lauko žaidimus, pučiame skudučius, ragus, daudytes, sekame legendas apie Kupiškio piliakalnį.
 
 
Įvairiausius senuosius baltų amatus šventėse demonstruoja amatininkai ir tautodailininkai iš Lietuvos bei Latvijos. 
 
Galima pasižiūrėti, pasimokyti, kažką sau pasidaryti, nusipirkti.          
Mokomės kalvystės amato, 
Lipdėme molinius puodus, 
Vijome bei pynėme juostas, 
Na o jaunimui, ypač berniukams, smagu apsivilkti viduramžių šarvais, paimti į ranką kalaviją, 
 Įdomu pašaudyti iš arbaleto ar lanko, 
Piliakalnio papėdėje visada skanu išsrėbti karštos medžiotojų sriubos – bliaukos bliūdelį.
       

Pagal rudens lygiadienio paprotį visada paaukojame baltų dievams šiaudinį ožį, jį sudegindami.

Lauždami ir valgydami apeiginę duoną bei gerdami iš vieno indo apeiginį gėrimą pagarbiname dievą Perkūną ir jo medį Ąžuolą.

 

 

„Švintoji ugnala, Gabija, pakėlk gorų, nelaisk kibirkščių, gabėk, saulalį žadėk. Svēta uguns, pacelt tvaika, novērstu dzirksteles, dek, saule solījum“. Sukalbėję maldą ugnelei, nuo aukuro užsidegame žvakę ir parsinešame tos ugnies namo, kad apšviestų mūsų protus ir širdis per visą ilgą žiemą.

 
 
Folkloristė Alma Pustovaitienė
kkc

Author kkc

More posts by kkc

Leave a Reply